Sumaišęs vėją su vynu,
Išgėręs, gatvėmis einu,
Ieškodamas lengvos širdies,
Linksmos, karališkos mirties.
Į dangų bėga kaminai,
Per dangų nuskrenda varnai,
Veidai dainuojančių draugų,
Drugiai iš moterų plaukų.
Padangė liejasi variu,
Aš orą degantį geriu,
Man graso peiliai žiburių,
Aš jokio ginklo neturiu.
Aš ieškau šypsančios mirties.
Kas rojun kelią man nuties,
Ateiti laimei įsakys,
Užmerks nustebusias akis?
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Tragiška kaukė guli penkiasdešimt trečioj salėj, graikiškų vazių skyriuje, ir elektrinė saulė, krisdama nuo lubų, ištyška jos vitrinos stikle.
Vazėse herojai, centaurai ir amazonės kaunasi ietimis ir kardais. Visos Graikijos ir visų jos salų taurės, vazės ir katilai, statinės ir rezervuarai, visas tas molis, auksas, varis, medis ir marmuras nebūtų sutalpinę savyje kraujo, kuris taip gausiai ir greitai tekėjo begaliniuose Graikijos karuose.
Orfėjus, pakėlęs ramų veidą į žvaigždyną, skambina lyra ir gieda, o keturi kareiviai, užmiršę savo paskirtį – žudyti, atsirėmę į ietis, klausosi jo giesmės. (Graikiško užrašo raidės, kabančios virš Orfėjaus galvos, žiba kaip žvaigždės tamsiame vazės fone.)
Pro dainiaus giesmę, pro girtų menadų spiralėm švilpiantį šokį, pro riksmą žmogaus, gyvačių geliamo į galvą ir į kulnis, pro karo žirgų kanopų bildėjimą tragiška kaukė, – suraukusi kaktą, nuleistais lūpų kampais, su herojiško skausmo stilizuota akmenine grimasa stengiasi prisiminti tragedijos choro žodžius, kurių klausėsi tikra saulė, sustojusi danguje, ir penkiolika tūkstančių žiūrovų akmeniniame amfiteatre:
Tu buvai jaunas, gražus ir baisus kaip dievas,
Tavo žaizdos gijo lengvai ir greitai,
O tavo priešai krito nuo tavo smūgių.
Jų šešėliai raudodami grūdos prie pragaro vartų,
Laukė savo eilės, išsyk negalėjo sueiti,
Keikė tą dieną, kai kardą valdyt išmoko.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Jo profilis skaudus ir plonas
Kaip kardo ašmens. Neseniai
Čionai praėjo Apolonas,
Ir pasiliko amžinai
Stiklinis jojo lyros aidas
Erdvėj baimingų kambarių
Ir šaltas marmurinis veidas
Žiaurioj nakty, ir aš turiu
Dainuot pavargusias, sena
s Numirusių žmonių dainas.
Danguj kryžiuojas kregždės greitos,
Miškely šoka linksmos fleitos,
Ir saulė skambantį peizažą
Rausvai kaip moterį nudažo,
O aš turiu dainuot senas
Numirusių žmonių dainas.
Pučia vėjas nuo piramidžių,
Nuo karalių ir nuo pilių,
Nuo lieknų kaip ietys bažnyčių,
Nuo barocco riebių gėlių.
O, kokia graži Istorija!
Miršta rėmuose galvos dožų.
Meldžias raidės ant akmenų.
Virpa kvapas vystančių rožių.
Tirpsta aidas karo dainų.
Kaip lavoninė kvepia Istorija.
Valdo šalį galingas vyras.
Suka girnas juodi vergai.
Teka kraujas, nuodai ir vynas,
Skamba kardas ir pinigai.
Aš drebu, skaitydamas Istoriją.
O sena prostitutė Klio,
Pardavėja vartotos tiesos,
Nei nuodų, nei kardų nebijo,
Tiktai bijo saulės šviesos.
Bacho fleita gieda apie mirtį
Kaip apie pavasarį – ramiai.
Dėkis daiktus. Tenka atsiskirti.
Tu be reikalo gimei.
Nesidėk daiktų, nes jie palieka.
Fleita čiulba vis linksmiau
Apie mirtį, apie dangų, apie nieką,
Apie laimę, kad be reikalo gimiau.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Oranžinės saulėlydžio srovės suplėšo debesį ir aptaško muziejaus parko žalumą degančiais taškais. Atsigręžęs nuo lango, aš žiūriu į pasakišką Degas fotelį, putojantį oranžinėm ir žaliom dėmėm. Jis turėtų stovėti danguje, apsaugotas aukso grandinėm, idant kuris iš dievų per klaidą nesumanytų į jį atsisėsti.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Į tuščią peroną,
Kur žiburio saulė atvėso,
Kepurė raudona
Išeina sutikti ekspreso.
Jis sumina naktį ir sniegą,
Ekspresas besotis.
Sukaukęs prabėga
Pro skambančias gelžkelio stotis.
Ir stovi perone bejėgis
Žmogus, kurs užmigt neprivalo.
Jis žiūri į bėgius,
Į blizgančias juostas metalo.
Vidunaktis dreba,
Ir plienas į geležį trinas.
Padangėje kaba
Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.
Iš tuščio perono
Į garvežio žiežirbas žiūri
Pro žiburio šviesą geltoną
Raudona kepurė.
Aš – kaip strėlė, kurią paleido vaikas
baltą obelį žaliam pajūry,
Ir debesis žiedų, tarytum gulbė,
Mirgėdamas į bangą nusileido,
Ir stebis vaikas ir negali putų
Atskirti nuo žiedų.
Aš – kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas
Medžiotojas į praskrendantį arą
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę
Ir visą vakarą krauju užpylė,
Ir numirė diena.
Aš – kaip strėlė, kurią netekęs proto
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.
Aš vienas stoviu ant didžiulės
Žemės, kaip lašas apskritos.
Juokiasi saulė ir mėnulis,
Ir pučia vėjas iš šaltos
Erdvės ir drasko mano plaukus,
Ir nieko negaliu suprast.
Širdis gali nustoti plakus
Anksčiau, negu mokėsiu rast
Tą angelą, kuris dainuoja
Balsu vos girdimu, tyliu,
Ir velnią – tą, kurs ožio kojom
Bėga pasaulio takeliu.
Fioletinis arlekinas
Plaukia vakaro debesy.
Žemėn liejas dangus kaip vynas
Ir daina liūdna ir šviesi.
Nuo garsų jo graudžios gitaros
Lūžta trapūs kūnai žolių,
Ir pasaulis ledinis daros,
Ir aš pats kvėpuot negaliu.
Mes išgirstam atūžiant mirtį,
O jis dedasi negirdįs,
Ir jam meta tiesiai į širdį
Skambią ietį greita mirtis.
Žemėn teka kraujas ir vynas,
Žemėj rauda medžiai visi:
Fioletinis arlekinas
Miršta gęstančiam debesy.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Žemės veidas susiraukšlėjo kalnynais, akmuo užčiaupė liepsnojančias bumas paskutiniams lavos fontanams.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Pirmieji koralai išaugo jūrų dugne, ir po šimto milijonų metų pro jų tolimus palikuonis praplaukė pirmosios žuvys.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Begarsiai vabzdžiai, dar neišmokę dainuoti, ropojo medžių kamienais kažkur į viršų – ten, iš kur plūdo šviesa ir šilima.
Pirmasis paukštis nerangiai pakilo nuo žemės ir, sumaišęs sparnų judesius, apsivertė ore ir klykdamas nukrito į pelkę.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Kailiais apsikarstęs žmogus bailiai prislinko prie šokančios ugnies ir, pamatęs, kad raudonoji pabaisa nepavojinga, išsidžiovino prie jos savo kailius ir sušilo.
Graikai, pasižaboję karo laivus, išplaukė į tolimąją Troją.
Marmuras gulėjo ir laukė, kol, iš laužyklų išvežtas į saulę, apakino žmones ir arklius savo kristalų sniegais, jų nerimstančia mėlyna žiežirba.
Marmuras laukė Fidijo, Polikleto, Mirono, kol po jų kalto smūgiais pavirto Pergalės sparnu, atleto koja, pusiau ištiesta deivės ranka, globiančia prie savęs nustojusią svaidyti žaibus, prijaukintą, nutilusią erdvę.
Žydi rožė, juoda kaip anglis,
Apvalia ir kaitria ugnimi.
Kaip kareivis kovoja širdis
Su gyvenimu ir mirtimi.
Aš žiūriu į žvaigždes nemarias,
Vaikštau žemėj tarp rožių puikių
Ir, kaip upė tiesiog į marias,
Per pasaulį į mirtį plaukiu.