Įvairūs

O, kaip tos mandolinos duoda,
Pabirę lapuose laibais
Liepsnų liežuviais, naktį juodą
Suskaldę skambančiais žaibais!

Ir nei tėvų, nei motinų neklausančios merginos
Per naktį klauso lig aušros, kaip skamba mandolinos.

Tarp mandolinų vaikšto vėjas
Ir čiulba debesys žali,
Ir melodingos bangos liejas
Šiltoj, dainuojančioj šaly.

Nebijoki, mandolinos mūsų nesuras,
Nebijoki, mandolinos nieko nesupras.

O mandolinose – patrakęs
Sinjoras: durklas ir širdis.
Ir dega akys, tartum žvakės,
Ir skuba meilė ir mirtis.

O, kaip tu drebi, o, kaip tu glaudies,
Skambant mandolinoms vidury nakties.

Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu.
Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes.
Štai paukščiai praskrido ties gluosniu žaliu,
Štai gėlės prie tako, geltonos ir smulkios.

Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu,
Ir juokiasi saulė, užliejusi viską
Krauju, ir patrankos važiuoja keliu,
Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga.

Liūdnų miškų rūstus kirtėjas,
Į juodą girią šoka vėjas,
Ir krenta lapai ir lašai,
O tu eilėraštį rašai.

Ir skamba šakos tartum stygos,
Ir maišos miško senos knygos,
Per dangų liejasi dažai,
Ir tu eilėraštį rašai,

Kad jūroj skęsta baltos burės,
Kad plyšta debesų kepurės, –
Bet tau to vėjo per mažai,
Ir tu eilėraštį rašai:

Nuo tavo kirčių siunta vėjas,
Ir tau dangus vulkanais liejas,
Ir dega girios ir laukai,
Kuriems tu žūti įsakai.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Kaip blyksi rytmečio akmuo!
Kaip laikas teka šakomis!
Tai nepažįstamas piemuo
Švilpynėm kalba su mumis.

Tai nupjautų šakų balsai
Tave užlieja sūkuriais
Pavasarių. Tu pailsai
Nuo riksmo gluosnių, su kuriais

Jaunystėj šokai paupy,
Ir nešė jus banga trapi
Kitos švilpynės, išpjautos
Ir žydinčios žievės šiltos.

Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas.
Akordų smūgiai nukrėtė rasas.
Šlamėjimą girdėjo šventas Jonas,
Tvankiems šilkams nuskridus į dausas.

Kapuos kvepėjo vos numiręs šienas.
Jame klajojo lepūs kvėpalai
Moters. Nuo debesio lelijų pienas
Tekėjo žemėn, ir vėlai

Išgirdę muziką, kuri nutilo,
Jie nusigando vienumos, –
O ji kaip juodas potvynis pakilo
Iš begalinės gilumos.

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,
Brendu per tuštumą be jokių žiburių,
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Nei mėnulio, nei žvaigždžių,
Nei gėlių, nei angelų.
Šventą žiemą, šaltą dieną
Baltu vieškeliu einu.

Saulė bėga danguje,
Vėjo rankos gaudo ją.
Plyšta plazdantys šilkai:
Miglos, ūkanos, rūkai.

Ir nuoga, kaip Afroditė,
Sidabrinė saulė švyti,
Ties numirusia žeme
Šypso šypsena ramia.

Ir be rūbų, kaip Narcisas,
Stovi nuogas miškas visas,
Lieknos liepos ir klevai –
Balto marmuro dievai.

Staiga susitiko jų rankos,
Ir keliai abiem suvirpėjo.
Ekrane dundėjo patrankos
Ir dūmai virš lauko kabėjo.

Staiga susitiko jų akys,
Tamsoj prasivėrė plačiau,
Ir nieko jisai nepasakė,
Ir ji nepasakė. Tačiau

Į salę mirtis įvažiavo,
Ir numirė visa, tik juodu
Žiūrėjo, virpėjo, alsavo
Tuo oru ugningu ir juodu,

Kur angelas pūtė trimitą,
Kurs drebino aukštus skliautus,
Ir žvaigždės virpėdamos krito
Ant jų – kaip auksinis lietus.

Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali,
O, melancholija šio vakaro tyli.

Atplaukę debesys sustoja virš galvos,
Pavargę debesys pavasario spalvos.

Praeina vakaras tarp jūros ir kalnų,
Ir aš pajūriu tuo su vakaru einu

Ir, kriauklę ūžiančią pridėjęs prie ausies,
Klausausi pasakų pavasario mirties.

Prisigėręs Lacrimae Christi,
Jis išeina ir ima kristi.
Vėjas vaikšto dangaus gelmėm,
Aptaškytom rausvom dėmėm.

O bella Napoli!

Jis Venerai puola ant kaklo,
Jis užmiršo amore sacro.
Rausvos lūpos, rausvi laivai,
Ir vulkanas rūksta rausvai.

O amore profano!

Jis mėgina keltis ir griūna.
Rankos glosto dievišką kūną.
Pro erškėčius ir pro vinis
Tyliai liejas rausva ugnis.

O amore sacro e profano!

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Merga pavargusiom spalvom
Saulėlydžio ugningas garbanas,
Jo liepsną lyjančią pagarbinus,
Į jūrą skęsta negyvom
Akim, virpėdama pasineria
Į gailiai giedančius dažus
Ir jaučia didelio akvariumo,
Kurs nori mirti, pirmą nerimą,
Ir glosto bangą rankos neriamos,
Ir tyška vakaras gražus.