Don Žuanas – 87
Patekt ne įprastai, bet per – balkoną,
Apsidraskyti, susitrenkti šoną –
Štai Don Žuano maniera, tačiau
Po to visam name ieškoti vaistų,
Kurie bent laikinai žaizdas užglaisto,
Aš, donja Ana būdama, mąsčiau:
Verčiau jau bėgsiu aš iš vienuolyno,
Taikos pasiuntinė, – keliu iš lyno,
Kurį skubiai iš nukirptų kasų vijau,
Kad spėčiau lig pusiaunakčio pabaigti,
Paskui, numačius savo kelio baigtį,
Išgirsčiau Don Žuaną sakantį: – Nejau
Jūs iš tikrųjų pas mane atvykot –
Be nukirptų kasų, basa, per vikių
Laukus pražydusius, tačiau, deja, blogai,
Kad jūs neskaitėte apie mane romano,
Kitaip suriktumėt: – O dieve mano,
Kaip viskas trunka neilgai...
Tačiau mes galime ilgai kalbėtis
Apie jausmų nepastovumą, laužyt ietis
Į vienas kito skydą, kuriame
Atsispindės veidai – gan iškalbingai,
O jeigu ne, – tai sveikas dingęs,
Mene taip pat, kaip ir name.
O namuose mes virsime uogienę,
Apelsinus prie namo užauginę,
Ir lauksime, ką mūs draugai darys
Sekmadieniais, kuomet taip ilgu – lietūs,
Ir nežinia, ką čia palietus,
Tik neisim niekad pro duris.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990