Įvairūs

  • Don Žuanas – 87

    Patekt ne įprastai, bet per – balkoną,
    Apsidraskyti, susitrenkti šoną –
    Štai Don Žuano maniera, tačiau
    Po to visam name ieškoti vaistų,
    Kurie bent laikinai žaizdas užglaisto,
    Aš, donja Ana būdama, mąsčiau:

    Verčiau jau bėgsiu aš iš vienuolyno,
    Taikos pasiuntinė, – keliu iš lyno,
    Kurį skubiai iš nukirptų kasų vijau,
    Kad spėčiau lig pusiaunakčio pabaigti,
    Paskui, numačius savo kelio baigtį,
    Išgirsčiau Don Žuaną sakantį: – Nejau

    Jūs iš tikrųjų pas mane atvykot –
    Be nukirptų kasų, basa, per vikių
    Laukus pražydusius, tačiau, deja, blogai,
    Kad jūs neskaitėte apie mane romano,
    Kitaip suriktumėt: – O dieve mano,
    Kaip viskas trunka neilgai…

    Tačiau mes galime ilgai kalbėtis
    Apie jausmų nepastovumą, laužyt ietis
    Į vienas kito skydą, kuriame
    Atsispindės veidai – gan iškalbingai,
    O jeigu ne, – tai sveikas dingęs,
    Mene taip pat, kaip ir name.

    O namuose mes virsime uogienę,
    Apelsinus prie namo užauginę,
    Ir lauksime, ką mūs draugai darys
    Sekmadieniais, kuomet taip ilgu – lietūs,
    Ir nežinia, ką čia palietus,
    Tik neisim niekad pro duris.

    Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990

  • Nerimo anatomija

    nerimo viesulas
    įsisiūbavo
    įsilingavo
    tėškė į langą
    šuorą lietaus
    plėšė lapus
    suko ratus
    krankė
    įsiutę varnos
    blaškoma vėjo
    popieriaus skiautė
    suko ratus
    ošė ir ošė
    tankūs alyvų
    krūmai
    unkštė pakrūmėje
    paliktas
    šuva
    sudegė siela
    liko tik rūkstantys
    dūmai
    paišinas veidas
    ryto nyki
    šviesa
    liko tik rankos
    delnus kakton
    atrėmę
    kojos
    nuplėšę
    paskutinius batus
    liko malda
    susigūžusi
    savo tikėjime
    liko įkalintas
    nerimo
    mažas žmogus.

  • Kaukės

    Visi tie žmonės, visi veidai…
    Nejau nė vieno, taip ir nepažinai?
    Tokie įdomūs, subtilūs ir protingi
    Deja, juos supančiam pasauliui abejingi.

    Kiekvienas savo veidą kauke puošia,
    Kaikurie įžūlūs, iš puikybės netgi lošia,
    Kieno gudresnė, žaismingesnė ar intelektualesnė,
    Kieno gi kaukė pranašesnė?

  • Triušių narvas

    5

    nes kelias iš namų
    visada yra kelias namo
    ne dėl to kad žemė yra
    apvali ne dėl to
    kad sūnus palaidūnas sugrįžta

    šimtą kartų skaudžiau

    ir ne dėl to kad palikęs namus
    supranti juos turėjęs

    ir net ne restauracija
    kadai matyto vaizdo
    ar išgirsto garso
    net ne išplėštas kvapas
    ir net ne bandymas susapnuoti

    šimtą kartų toliau

    savo trečiąją vasarą
    aš galiu pavadinti namais:
    tie keisti dideli žmonės
    kurie tada gyveno su manimi
    kurių jau daugelio nebėra
    aš žinau (ir tai nėra paradoksas)
    kuo toliau aš tolinuosi link jų
    tuo dažniau jie kankinamai
    bando mane prisiminti

    iš triušių narvo pro groteles matau štai
    susėdę visi po jazminais
    lauko virtuvėje
    mirusieji ir gyvieji
    girdžiu šaukia mane vardu
    aš glaudžiu prie savęs šiltą triušio kūnelį sudie
    amžinai

  • Mažosios baladės

    Ū k i n i n k o m i r t i s

    Visą naktį jis blaškės, nerimo…
    Kambarys pilnas liūdno laukimo,
    Neužmiega žmona ir vaikai.
    – Tuoj pasveiksi, brangusis tėveli,
    Pamatysi, kaip saulėje kelias
    Po lietaus atsigavę laukai.
    *
    Ne, daugiau jau nearsiu, niekada neakėsiu
    Ir grūdų nežarstysiu svirne…
    Ak, jaučiu – tu gyva, tavo rankos jau tiesias.
    Žeme, žeme, paimki mane.
    Mano mintys, svajonės, mano kūnas ir kraujas –
    Mano lauko velėna puri.
    Po kančios begalinės, po nakties, jau dienojant,
    Apie ją pagiedok, vytury…
    *
    Pro langą praskrido kregždutė,
    Vasarojai ima siūbuoti,
    Pavasario saulė tekės…
    Girgžda gūdžiai veriamos durys.
    Paskutinė žvaigždelė žiūri
    Į negyvas akis.

    P o m i r t i n ė k a u k ė

    Į juodas, aprūkusias lubas
    Ko žiūri, kaimyne, ką matai?
    Vakaro atošvaistas drebąs –
    Tai ne liūties palšas debesys,
    Kylantis rugpjūtyje lėtai.

    Kai arimai raukšlės kaktoje –
    Ką mąstai, kaimyne, ko tyli?
    Pypkėje užgeso žarija,
    Ima gaust parapijų varpai
    Kažin kur, labai toli toli…

    P a k a s y n o s

    Pakasynose giedojo seniai,
    Dar vardu velionį šaukdami.
    O laukuose rūkstančiais pusnynais
    Vėjai, žirgus plakdami, dejavo,
    Jo kelionės važio nepralenkdami.

    Tik vėžes nerandamai užpustė,
    Šiltas paryčio atodrėkis nuplovė.
    Ir giedoriai, nesudėję bluosto,
    Kaip varnai pas drėgną duobę stovi.

    Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

  • Tavo pavidalai

    niekad tavęs nemylėjau, saulėteki, argi nebuvai
    žiaurus, prikeldamas gaidgystėj, varydamas
    prieglaudos tamsiu koridorium prie dubenio
    šalto vandens, su ledu
    spėjusiu apsitraukti per naktį, kai mūsų
    kūnai, jaunų mergaičių kūnai, tenorėjo

    sapnuot, tik sapnuot ir sapnuoti? vieną
    draugą turėjau, slaptą draugą, saulėlydį, senų
    liepų alėjoje susitikdavom kartais, taupiai
    kramtydama duonos riekutę, išsikaulytą
    iš virtuvės, tavęs tenai laukdavau (per smarkiai
    augau, gal todėl nuolat alkis sekiojo), kam širdį

    davei man mažos našlaitės? dar ir dabar
    tebetrokštu tavo glėby atsidurti, tavo žodžių
    klausytis, tariamų pašnibždomis, toks supratingas
    esi, saulėlydi, tiek paguodos suteiki, tiek ramybės
    bet pažiūrėk, kaip esu pasikeitus: pažadint
    prašau, dar prieš saulėtekį

    kad tik neprarasčiau, kad spėčiau
    tinkamai pasitikti, su pagarba: ir kam gi
    širdį kitados man uždavei? – kito
    pasaulio ilgesiu? užgavai taip skaudžiai? dabar

    žinau jau, kad tai tavo
    du skirtingi pavidalai, besimainantys

    tarp daugybės kitų pavidalų, nesuskaičiuojamų

    Miliauskaitė, Nijolė. Širdies labirintas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

  • Savitvarda

    Rytojų užnešė dulkės.
    Laibakojis voras
    nuropojo,
    nutiesdamas giją
    tarp būties ir laikinumo,
    tarp ramybės ir beprotybės.
    Ranką ištiesk,
    aštria nago briauna
    paliesk –
    nesugrįši.
    Tad dar pakentėk.

  • Vakarykštės lempos

    Nerimstantis vėjas,
    Ir gatvė klaiki.
    Išstypęs mėnulis,
    Šviečiąs pilnaty.
    Makabriškais šokiais
    Šėšėliai vilioja.
    Širdis tokią naktį
    Plakt nesustoja.

    Pakedentos plunksnos,
    Kosmetikos sluoksniai,
    Žibančios akys,
    Atsiduosime dosniai!

    Džentelmenai didieji,
    Pro duris skuba pirmieji,
    Vietas užsiimti,
    „Damas” prisijaukinti

    Ištuštintos taurės
    Surūkytas tabakas,
    Perkreipti snukiai,
    Tikras bardakas…

  • Dėkingas tau esu už tai

    Dėkingas tau esu už tai
    Kad man davei daugiau nei pats manai…

    Parodei man gyvenimą kitu kampu
    Buvai tu man tikru draugu

    Padėdavai kai buvo man sunku
    Suprasti ko aš noriu

    Iš gyvenimo ir iš žmonių…
    Paklausdavai dėl ko liūdžiu

    Dėl ko verkiu dėl ko gi man skaudu…
    Tu visada buvai šalia

    Net kai juokiaus ir skaudinau tave
    Dabar kai išvyksti kažkaip skaudu

    Nes tik dabar aš suprantu ką prarandu
    Geriausią draugą iš visų
    Kokį kada turėjau ir turiu…

    Gal nuskambės tai paprastai
    Bet ačiū kad visą laiką draugas man buvai…

    2009 11 26
    Geema_*

  • Kaimo takai

    Jūs vedate nuo lopšio ligi karsto
    Kartų kartas smiltim baltom,
    Vainiklapius po kojų barsto
    Žiedai žibėdami rasom.

    Jus šaukiate kaimyną prie kaimyno,
    Jie sveikinas grubia, gera ranka,
    Ir baigiatės prie kaimo kapinyno,
    Panerdami po šimtmečių banga.

    Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

  • Šokėjos

    Lyg sapnas, lyg vilnys liūliuoja laivelį.
    Suvyto čia dienos ir šviesios ir pilkos.
    Vadina į džiaugsmo, pavasario šalį
    Ugninės aguonos, žydrakės vosilkos.

    Grakštus liemenėlis, vylus pažvelgimas –
    Širdyje aguonos, akyse vosilkos.
    Jų žingsniai – pavasario burtų dvelkimas.
    Jų akys – užkeiktų gražybių vagilkos.

    Pažvelk į žvaigždėmis pražydusį dangų –
    Nerasi nei vieno ten debesio pilko.
    Jos stiepias, linguoja, lyg rožės prie lango,
    Ir virpa ir supasi jūroje šilko.

    Siūbuoja, kaip nendrės, kaip Nemuno bangos,
    Vingiuojasi, raitos rytiniuos ūkuose
    Ir vysta ir miršta, lyg rudenį lankos,
    Begęstančia meile krūtinę apjuosę

    Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.