Įvairūs

Duok man šalto šulinio vandens
Iš tamsios senolių priemenios –
Bus tvankioj kelionėje lengviau.
Ir ąsotį sklidiną griebiau…
O nutiško į rankas, į saujas
Ašaros ir kraujas.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

P r o l o g a s

Leidžias, gula užgirin saulutė
Po darbų dienos ilgos, ramios.
Kaip man gera prie senelės būti,
Atsisėst ant slenksčio priemenios
Ir klausyti grįžtančių pjovėjų
Tolimos, dar nesuprantamos dainos.

Vakaras ateina į sodybą –
Vieškely ir soduose tylu.
Tik stiklai kaimų seklyčių žiba,
Kvepia pradalgės nupjautų dobilų.
Bet saulelė greitai slepia veidą
Už Ramybės Kalno ąžuolų.

– Kodėl saulę uždengia, senele,
Ta kalva galulaukių tenai?..
Paima jinai mane ant kelių,
Galva palingavusi liūdnai,
Seka maro senkapių legendą –
Dūžta skaidrūs kūdikio sapnai.

L i ū d n a s p a v a s a r i s

Neilstančio vėjo ugninio
Liepsnos nusvilina žemę.
Ošia skausmingai belapėm viršūnėm
Karšty supleišėję medžiai.

Pajuodavę metūgiai sodų,
Mirė žiedai pumpuruose.
Slėnio lygiųjų ganyklų platybėj
Vysta žolė surūdijus.

Ir javas pasėtas nekyla
Trokštančiuos krašto dirvonuos,
Saulėje akmens kaip kaulai boluoja
Džiūstančių upių dugnuose.

O kas bus, o Viešpatie, kas gi?
Žemė nutilusi klauso –
Jokio griaustinio dundėjimo toly,
Jokio nubildančio aido.

Aplinkui kaimai susigūžę
Laukia mįslingo likimo,
Alkano jaučio pavargęs baubimas
Sminga keleiviui į širdį.

Ten žmonės, išėję ant kalno,
Debesio laukia pakylant, –
Veltui klajoja jų akys įdubę
Po begalinę mėlynę.

Apylinkę budina naktį
Klyksmas nežinomų paukščių,
Grasomai švilpia sparnai jų vaiduokliai,
Siekdami stogą šiaudinį.

O kas bus, o Viešpatie, kas gi?
Žemė drebėdama laukia
Arba lašelio rasos gaivalingos,
Ar paskutiniojo smūgio…

P i r m a s i s

Iš ganyklų grįžo alkanos avelės…
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi –
Tuščias kaimo padulkėjęs kelias,
Plauko sutemos viršum alksnynų…
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi…

Kyla mėnuo kruvinas pro mišką,
Kažin kur žvaigždė nutyška,
Tvarte sugula prie motinų ėriukai.
Slenkasi užustalėn šeimyna,
Sunkią, tvankią vėl pabaigus dieną,
Valgo duoną – juodą, bėralinę…
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi…

– Kurgi dingo senis dėdė Blinda?..
Ima vyrai degančius deglus
Ir lankų platybėje pasklinda,
Aido aidas, gęstantis tylus,
Šaukiamas nuo pagirio sugrįžta…
Kurgi dingo senis dėdė Blinda?

Ir –
Du žibintai skynime sustoja.
Prie jų trečias, penktas, ir visi
Renkasi, ir jau gaisru liepsnoja
Slegianti nakties tamsa baisi.
Kaip drugiai melsvieji liepsnos plazda,
Laša ašarom žėruojančiom derva.
Guli kniūpsčias Blinda, lazdą
Sauja apkabinęs negyva.

Ir kai rankos virpančios jį liečia
Ir jo kaktą gręžia į žvaigždes,
Sujuda ir suūžia lyg spiečius,
Traukdamos atatupsta minia –

Mirusiojo veidas, tartum žemė,
Juodas ir alpinančiai baugus.
Ir suklinka kažin kur žmogus –
Maras!

Girių gelmės ošdamos pabunda,
Gęsta vėjo gūsiuose žibintai,
Tolima perkūnija sudunda,
Ir žinia žaibais į kaimus krinta –
Maras!.. Maras!.. Maras!..

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.