Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų.
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.
Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai;
Ir išbūrė ir nulėmė
Būti jauna amžinai.
Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Mano vardą ten randu.
Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.
Ir nebuvo nieko, kas padeda,
Kai skausmas lig panagių vėrė.
Žmogus juk – ne šiene adata,
Ne lapas rudenio vėjy.
Girgžda šaka išdžiūvus
Nuo pikto šaipūno vėjo.
Šaltis paguldė į krūmus
Vargšę apgirtusio vėlę.
Ir nebuvo nieko, kas paburia
Elgetos delno vingį.
Medžiai voratinklius pakaria –
Išsivaduoti tingi.
Vėlės procesijon stoja,
Nešdamos žvakių liepsną.
Lietus it vaikas raudoja,
Girtai pritardamas giesmei.
pilka
kasdienybė
nutūpinėta
dar pilkesnių žvirblių
nuklota murzinais
alaus buteliais
suglamžytais
cigarečių pakeliais
saulėgrąžų
ir pistacijų lukštais
paženklinta
išmatomis
šlapimu
bei dūlėjančiais
palaikais
padengta
kasamų griovių
griaunamų pastatų
ir naujų statybų
dulkėmis
giliai įsiėdė sielon
paėdė širdį ir protą
pakirto
gyvasties galias
galų gale
įvykdė eutanaziją
palengvindama
dvasines
ir fizines
kančias
vietine
anestezija
ir papuošė miestą
dar vienu
tuščiu buteliu
tuščiu rūkalų pakeliu
ir palaikais
po gero mėnesio
rastais
ir pakastais
pilkose
dulkinose
Karveliškių
kapinėse
Susmeki, kaip į medį, alebardą…
Te sula mintim agonija išplaukia,
cigarečių dūmais te pakyla,
ligi paskutinio kraujo lašo lietumi
į žemės kūną sminga…
Absorbuotas laiko žodžio randas gija,
kitas veriasi šalia. Dieve,
adaptuotis nebespėju ir vien
ambicijose tarp kaprizų gyvenu…
Kur išsigelbėjimas kūnui,
o sielai skaistykla?
Kas kaltas čia?
…pasidžiauk,
tu bent alibi turi…
Amnestijos aš neprašysiu,
o kai jau susipratęs imsi gal svarstyt –
nebereikės…
Aš tyliai eisiu vakaro rasa namo…
Sudžiūvusi puokštė gvazdikų
Ji primena paprastą šluotą.
Tik kvapas vos juntamas liko
Ir prisiminimai migloti.
Nejaugi čia gėlės?
Kas jas atpažins?
Įmesiu į ugnį.
Tegu jos dar kartą pražys…
1964
Pilko slėnio vieškelius apstoję,
Ant kalvų seni malūnai budi
Ir dusliai dundėdami alsuoja
Vakaro padangių ugnį.
O grūdai – baltasai žemės kraujas –
Teka jų ir mano širdimi,
Požemio upeliai kojas plauja,
Prirakintas amžių grandimi.
Ir baugu to ilgesio bekraščio,
Tos ugnies, kurioj ir aš degu
Kaip skeveldra mano gimto krašto,
Skambanti užgautu noragu.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Durneli, tu mano
durneli,
vienudu gyvi telikome,
visi seniai mirę,
nuprausti, nuskusti,
sušukuoti, nugrimuoti,
apraudoti, palaidoti,
tvarkingai išrikiuoti,
gėlėmis apkaišyti,
ilsisi ramybėje
be jokios rizikos.
Vienudu niekaip
negalime numirti,
krentame žemyn galva
vis į tą patį dangų,
vis iki kito karto.
Akių kampučiuose
budi dvi kanarėlės,
skirtingos kaip dvi
vieno žmogaus akys,
durneli, tu mano
durneli,
šiąnakt ir vėl niekaip
negalime numirti,
šiąnakt verkiu kanarėlėmis,
ir mano ašaros čiulba.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Per žievę ąžuolo gyvatė rangos.
Su gruodžio pašalu pražysta langas.
Gėlė tarpulangy pasėja grūdą.
Gyvatė užanty raitosi, juda.
Ar reiks išpasakoti vieną dieną,
Kai saugojom abu tiktai tą vieną
Plieninę rožę, žydinčią tarp debesų.
Dabar tik viltį pasislėpus tau nešu.
Kai slenka vakaras link bręstančios aušros,
Gal tavo gėlą meilė išnešios –
Tą plieno žiedą, spindintį tarp ežerų,
Kai savo sielą nuogą tau nešu.
Kely pažliugusio ir mirštančio rudens –
Kas mano garbanas šią naktį iškedens?
Glėby išsaugotų nuvytusių žiedų,
Aš gyvą širdį pasislėpus tau nešu.
nuteka mintys
griebiuos trintuko
jų neištrinsi
spalvos nubluko
jų nenuplausi
dažai nubiro
nebesusiūsi
siūlės iširo
visa nekalta
nebenuteisi
į šitą valdą
neliko teisių
neliko nieko
ko neturėta
ištirpo sniegas
drauge su pėda
Instinktas, gyvulio pasaulis.
Senoliai ji vadino ome.
Sulaikykime mes strėles,
Ir liksim meilės šone.
Amūrai paleis instinktus
Strėlių jie turi į valias.
Kad žmonės aistrose patirtu
Dievų gyvybines galias.
Kai kasdieninis protas
Įsitempia lyg lankas,
Instinktas įdeda strėles.
Staiga iššauna lankas.
Pažeistas krinta elnias,
Didžiavęsis ragais.
Skausmas meilės telkias
Draskomas nagais.
Ar kaltas tas kuris iššovė,
Jei protas yra lankas?
Ar meilė tik instinktas,
Lyg pervertas gyvybės langas?
Amūrai, jūs Dievo gyvuliai.
Paleidžiat omės strėles,
Žemėj gyvybės gimsta vėl
Sujungę aistringas sielas.
Einu gyvenimo keliu,
Ir kas žingsnis suprantu,
Kiek daug išminties gavau,
Ir kiek kart apakinta buvau..
Kartais viduje šaukiu,
Dieve kaip sunku,
Tiek daug kartų klydau,
Kėliaus aš ir vel paslydau..
Mylėk,o ne kariauk,
Tik neskubėk-palauk,
Vienam džiaugsmo tu suteiksi,
Kitam širdi tik sužeisi..
Žodis kartais iš širdies,
Amžiams mintyse skambės,
Kai tik pykti tu užmirši,
Grožio pranašu pavirsi.
Auksas- neturi vertės,
Suprasi kai bedugnė artės,
Rodos buvo gera ir saugu,
O dabar juk taip baugu..
Greit baigsis šlovė,
Liks tik kaltė,
Padovanojai jaunystę pinigams,
Kada nors sakysi savo vaikams..
Laimė bega pro šalį.
Tuščiai praleidai gyvenimo daly,
Svajonėm ilgai negyvensi,
Nuvilsi draugus ir pasensi…
2006 05 14
simulle
Aš nuo savęs pabėgau,
Pabėgau nuo kitų.
Aš negalvot pamėgau
Ir nežinot, kur tu.
Bet kaip atgal parbėgau,
Lig šiol nesuprantu.
Gal mes – tramvajaus bėgiai,
Vis sukamės ratu…
1963