Poezijos temos: Įvairūs

Ir nebuvo nieko, kas padeda,
Kai skausmas lig panagių vėrė.
Žmogus juk – ne šiene adata,
Ne lapas rudenio vėjy.

Girgžda šaka išdžiūvus
Nuo pikto šaipūno vėjo.
Šaltis paguldė į krūmus
Vargšę apgirtusio vėlę.

Ir nebuvo nieko, kas paburia
Elgetos delno vingį.
Medžiai voratinklius pakaria –
Išsivaduoti tingi.

Vėlės procesijon stoja,
Nešdamos žvakių liepsną.
Lietus it vaikas raudoja,
Girtai pritardamas giesmei.

pilka
kasdienybė
nutūpinėta
dar pilkesnių žvirblių
nuklota murzinais
alaus buteliais
suglamžytais
cigarečių pakeliais
saulėgrąžų
ir pistacijų lukštais
paženklinta
išmatomis
šlapimu
bei dūlėjančiais
palaikais
padengta
kasamų griovių
griaunamų pastatų
ir naujų statybų
dulkėmis
giliai įsiėdė sielon
paėdė širdį ir protą
pakirto
gyvasties galias
galų gale
įvykdė eutanaziją
palengvindama
dvasines
ir fizines
kančias
vietine
anestezija
ir papuošė miestą
dar vienu
tuščiu buteliu
tuščiu rūkalų pakeliu
ir palaikais
po gero mėnesio
rastais
ir pakastais
pilkose
dulkinose
Karveliškių
kapinėse

Per žievę ąžuolo gyvatė rangos.
Su gruodžio pašalu pražysta langas.
Gėlė tarpulangy pasėja grūdą.
Gyvatė užanty raitosi, juda.

Ar reiks išpasakoti vieną dieną,
Kai saugojom abu tiktai tą vieną
Plieninę rožę, žydinčią tarp debesų.
Dabar tik viltį pasislėpus tau nešu.

Kai slenka vakaras link bręstančios aušros,
Gal tavo gėlą meilė išnešios –
Tą plieno žiedą, spindintį tarp ežerų,
Kai savo sielą nuogą tau nešu.

Kely pažliugusio ir mirštančio rudens –
Kas mano garbanas šią naktį iškedens?
Glėby išsaugotų nuvytusių žiedų,
Aš gyvą širdį pasislėpus tau nešu.

nuteka mintys
griebiuos trintuko
jų neištrinsi
spalvos nubluko
jų nenuplausi
dažai nubiro
nebesusiūsi
siūlės iširo
visa nekalta
nebenuteisi
į šitą valdą
neliko teisių
neliko nieko
ko neturėta
ištirpo sniegas
drauge su pėda