Susmeki, kaip į medį, alebardą…
Te sula mintim agonija išplaukia,
cigarečių dūmais te pakyla,
ligi paskutinio kraujo lašo lietumi
į žemės kūną sminga…

Absorbuotas laiko žodžio randas gija,
kitas veriasi šalia. Dieve,
adaptuotis nebespėju ir vien
ambicijose tarp kaprizų gyvenu…

Kur išsigelbėjimas kūnui,
o sielai skaistykla?
Kas kaltas čia?
…pasidžiauk,
tu bent alibi turi…

Amnestijos aš neprašysiu,
o kai jau susipratęs imsi gal svarstyt –
nebereikės…

Aš tyliai eisiu vakaro rasa namo…