Per žievę ąžuolo gyvatė rangos.
Su gruodžio pašalu pražysta langas.
Gėlė tarpulangy pasėja grūdą.
Gyvatė užanty raitosi, juda.

Ar reiks išpasakoti vieną dieną,
Kai saugojom abu tiktai tą vieną
Plieninę rožę, žydinčią tarp debesų.
Dabar tik viltį pasislėpus tau nešu.

Kai slenka vakaras link bręstančios aušros,
Gal tavo gėlą meilė išnešios –
Tą plieno žiedą, spindintį tarp ežerų,
Kai savo sielą nuogą tau nešu.

Kely pažliugusio ir mirštančio rudens –
Kas mano garbanas šią naktį iškedens?
Glėby išsaugotų nuvytusių žiedų,
Aš gyvą širdį pasislėpus tau nešu.