Pilko slėnio vieškelius apstoję,
Ant kalvų seni malūnai budi
Ir dusliai dundėdami alsuoja
Vakaro padangių ugnį.

O grūdai – baltasai žemės kraujas –
Teka jų ir mano širdimi,
Požemio upeliai kojas plauja,
Prirakintas amžių grandimi.

Ir baugu to ilgesio bekraščio,
Tos ugnies, kurioj ir aš degu
Kaip skeveldra mano gimto krašto,
Skambanti užgautu noragu.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.