Pilka žemė, pilki dangūs,
Kaukia vėjai alkani.
Tu viena, kaip saulių bangos,
Šviesius burtus dalini.
Tegu vėjai mane kelia
Lig padangių debesų.
Tegramzdina į bedugnę –
Man jau nieko nebaisu.
Ilgesiu virpės krūtinė,
Juodos sutemos nukris –
Tu ineisi paskutinė,
Paskutinė pro duris.
Ges žvaigždutės, merksis akys,
Nenuskintos gėlės vys. –
Ges dienų pavasarinių
Paskutinis spindulys.
Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.
Mes netektis tveriame
Po vieną, po vieną.
Ir verkti negalima,
Tik galva – į sieną.
Ir skųstis negalima,
Tik tyliai į kumštį
Sugniaužti tą nerimą,
Kur po širdim dunksi.
Sukąsti tą sielvartą,
Kaip medvaržtį replėm
Ir traukti iš sielos
Kaip iš pėdos rakštį.
Marguodami kepurėm
ryškiaspalvėm,
ritina po kamuolį
spalvoti mažutėliai,
pabiromis ant sniego.
Kiekvienas sau po rutulį –
svajonę prisnigtą,
po vieną slaptą,
miniatiūrinę katedrą.
Kruopštus tai darbas,
Dieve duok,
kad tik nesubyrėtų.
Namų languos –
breigeliškos žiemos atspindžiai,
aliejiniais dažais kvepia šalčiai.
Kokie čia amžiai?
Kieno šie potėpiai?
Purūs balandžiai
caksi ir caksi
į skardinę palangę.
Mažų architektų širdys,
gniauždamos sniegą,
pakyla į dangų ir sliuogia
tįstančiais ledo bokštais.
– Tai tik sekma diena –
septintoji! – sušuko,
nužėręs žvirblius
ir trupinius kiemsargis.
Šaižiai atvėręs langą,
išsilenkė gniūžtės,
kvėptelėjo į plaučius ir
kad užgrojo armonika
vestuvinį maršą per visą kiemą.
Kad išgūžėjo pamergės ir pabroliai,
lydėdami apsnigtus
nuotaką, jaunikį
ir angeliškus vaikučius,
nuometo įsitvėrusius.
Svečiai gi paliko kaušti
drobėse Breigelio.
Juos pagrobė visus
varnaspalviai automobiliai,
išpuošti plastmasinėm gėlėm,
lėlėm ir aukso žiedais.
Vežė tilindžiuodami
žvangučiais –
tolyn… tolyn…
nuo snieginių katedrų
tilin… dilin…
nuo Breigelio
tilin… dilin…
nuo artimų širdžių,
nuo viens kito,
nuo sekmadienio,
kurį ištirpdys
atlydys
tilin…dilin…
galvažudys
tilin…dilin…tolyn…tolyn…tilin…dilin…
Aš niekas.
toks šaltas ir vienas,
Toks tuščias kaip tavo širdis,
Ir toks pat prarastas kaip tavo viltis….
Bet aš galėčiau būti priežastis
Dėl kurios tavo vardą galėtų pamiršti mirtis,
Aš galėčiau būti tavo dangus,
Iš kurio niekad nelytų šaltas lietus.
Aš galėčiau būti tas žmogus,
Kurio širdyje tau visada vietos bus.
bet dabar aš tik vieniša siela
Pamiršusi šiam pasauly savo vietą.
Aš tik niekieno dangus,
Iš kurio niekad nenustoja pliaupęs šaltas lietus.
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai – tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai – paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių –
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia – nors vieno – bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…
šitas geras, pamąstymui.
Ant senų senų kapelių,
Kaimo liekanų gale
Amžinybė ranką kelia
Ir kaip motina mane
Kūdikio dienose glosto.
Norisi užmigt tenai,
Kur našlaičių guolį klosto
Mano žemės smėlynai.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Ilgisi ant kalno pušys.
Meldžias vakaro tyla.
Sutemose verkia smuikas.
Verkia alpstanti siela.
Vai, atplauks baltoji gulbė
Ir liepsnų sparnais sumos.
Aš išeisiu šviesiais rūbais
Iš užburtos sutemos.
Balti rūmai vienuolyno
Ir alejos, kaip naktis
Man širdies neatrakino,
Nenuskaidrino mintis.
Ak, iškelk mane į saulę,
Ar nutrenki į gelmes!
Čia tvanku man, kur gyvatės
Vien bešliaužo po žemes.
Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.
Gelsvų rugiagėlių lietus
į sterblę byra.
Raudonas rytmečio dangus
užbraukia tylą,
Kurią vargonais pasitiks
rytiniai paukščiai –
Jie suplasnos ir jiems teliks
lediniai aukščiai.
Esu žmogus be jokio sparno,
įsikniaubęs
Į mėlyną pagalvę,
kuri liaujas
Būt atrama
apniukusių minčių.
Už lango šlamesį sparnų
girdžiu…
Geidžiu nubusti,
bet iškritusi rasa
Nuprausia rytą ta pačia
vėsa.
Keliuos, prausiuos, einu
ir vėl gulu,
Tik iš sapnų vis nebeišeinu.
Kartais ji sustingsta į ledą,
atšilimui atėjus,
atitirpsta,
prasiskverbia tyliai
pro smegenų vingius,
nuteka pirštais,
keistais ornamentais
ant popieriaus lapo
pasklinda,
susigeria,
miršta…
Tarp pusės pirmos
Ir puses šeštos
Išvarvu, pro lietingos dienos,
Danguje pragręžtą skylę.
Paklydusi plastikinio kambario labirinte
Įsigeriu į popierines grindis.
Tyliai tipenu pastelinių spalvų
Išmargintame pasaulyje
Blakstienomis glostydama
Aliejinių gėlių žiedlapius.
Rašalo dėmės dar neišdžiuvusios!
Pulsuojančios, pumpuojančios, ėdančios,
Išmarginančios mano esybę,
Palikdamos trumpą praeitos dienos ataskaitą.
Štrichuota akrilinės palėpės kampe
Įsilieju į geltono pieštuko nubrėžtą durų staktą
Ir netrukus ištirpstu akvarelinių spalvų perpildytoje paletėje.
Susidėjo viskas taip keistai.
Kur pradingo meilė vakarykštė?
Skrido paukščiai du –
Aukštai, aukštai –
Ir skardžiais balsais iš džiaugsmo krykštė.
Bet audra užgriuvo nelauktai.
Paukščiai atmušė sparnus į uolą.
Susidėjo viskas taip keistai.
Žemėn jie lyg akmenys nupuolė.
Susidėjo viskas taip keistai.
Nebeliko tų svaigiųjų aukščių.
Ir pradėjo neapkęst už tai
Vienas kito šie išdidūs paukščiai.
1964
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Tėviškės sodai šlama
Man kas naktį sapnuos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Žvaigždės virš protėvių namo
Klausosi žemės dainos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Ant Nemuno kranto molėto
Miega šventi ąžuolai…
Kaip gera… Tartum gulėtų
Aukšto piliakalnio kalne
Ir mano menki pelenai…
Vėsioj, begalinėje šiaurėj…
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.