Gelsvų rugiagėlių lietus
į sterblę byra.
Raudonas rytmečio dangus
užbraukia tylą,
Kurią vargonais pasitiks
rytiniai paukščiai –
Jie suplasnos ir jiems teliks
lediniai aukščiai.

Esu žmogus be jokio sparno,
įsikniaubęs
Į mėlyną pagalvę,
kuri liaujas
Būt atrama
apniukusių minčių.
Už lango šlamesį sparnų
girdžiu…

Geidžiu nubusti,
bet iškritusi rasa
Nuprausia rytą ta pačia
vėsa.
Keliuos, prausiuos, einu
ir vėl gulu,
Tik iš sapnų vis nebeišeinu.