Įvairūs

  • Autoanalizė

    Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
    Netikėtai abejot imu,
    Ar dar verta, ar iš tikro verta
    Vandenį laikyt pažinimu.

    O tokia nežemiška didybė
    Žemėje, žolėj ir žmoguje!
    Niekas niekam nieko nepavydi,
    Nes kiekvienas pilnas savyje.

    Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
    O visi- su saulėm artimi.
    Niekada žmogus nebuvo mažas,
    Jeigu jis tik buvo savimi.

    Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
    Prijaukintos tupia į rankas.
    Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
    Kas už mintį atsakingas?
    Kas?

    O mįslingi amžiaus labirintai,
    Peraugę į didmiesčių gatves!
    Pažiūrėkit-
    Jau, atrodo, švinta,
    O kažkas dar ieško pats savęs.

  • Nykimo slinktis

    Jaučiu aną kraupaus nykimo slinktį…
    Tas nuostabus gamtovaizdis va tirpsta akyse…
    Gyvenimo šukes norėčiau dar surinkti,
    Norėčiau dar surinkt ir sudėliot visas…

    Ten tiek šaunių, patetiškų fragmentų,
    Ten tiek vilties ir džiaugsmo šipulių,
    Kai mano meilė ir svajonės tyros, šventos
    Pabiro einančiam likiminiu keliu…

    Jų nemokėjau vertint ir branginti,
    Į tamsią naktį leidau viską nuleliot…
    Tik sielvartas kartus, tik sunkios mintys
    Nūnai sugrįžta, sugrįžta atgalios…

  • Kol užmiršiu

    Netikėtai randi save
    kokioj nors žolelėj –
    ir pasidaro taip gera!

    Ir šviesumas gi tas dienos,
    kai taip augi
    veidu į dangų,
    o gyvenimas kaip avinėlis
    pasilenkia tiesiog prie tavęs.

    Jo kvėpavimas šiltas
    sujudina mano viršūnę,
    jo artėjančios akys
    prisipildo manęs ir laukų.

    Žiūrėsiu į jas, žiūrėsiu,
    kol užmiršiu,
    kur čia aš tikras:
    ar pievoj,
    ar jo akyse.

  • Bobutė iš paryžiaus

    Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
    Ji mėgo žiūrėti pro rakto skylutę.
    Žiūrėdavo dešinę akį primerkus
    Ką veikia prancūzai; kiek juokias? kiek verkia?

    Žiūrėdavo šitaip kas vakarą ilgus
    Spalvotus prancūziškus nuotykių filmus:
    Prieš veidrodį stovi markizas išbalęs –
    Jinai su Kitu šoko užvakar baliuj!..

    Prie smilkinio glaudžia jisai pistoletą –
    Atodūsis:… Dieve… sudievu, Žaneta…
    Markizė pravirksta: sudie, de Fiunesai,
    Vaidenkis nakčia man, aš lauksiu, ilgesiuos…

    Gaiduką paspaudžia – ir šūvis! – pro šalį..
    Ak, niekaip markizas numirti negali…
    Markizė į plaukus įsipina gėlę…
    Prie durų atbėga kornetas Mišelis –

    Tėveli! Mamyte! Žiūrėkit, koks šuolis!
    Man sakė, kad būsiu rytoj komjaunuolis…
    Spagą tiktai – šmakšt! – pro rakto skylutę
    Kairiosios akies nebeturi bobutė…

  • Lauk Manęs

    Nemune ledai išplauks,
    Obelys pabals. –
    Parymok, manęs palauk
    Prie baltos obels.

    Parugėm gelsvom basa
    Vasara prabėgs.
    Mėnesienoje rasa
    Ašara žibės.

    Bus ruduo. Atjos šiaurys.
    Obelys pagels.
    Lauk manęs pavakary
    Vėtroj prie obels.

    Šaltis išrašys languos
    Tulpes, ramunes.
    Negyvuos žiemos speiguos
    Tujen lauk manęs.

    Jei dar myli, jei brangus,
    Jei manim tiki, –
    Drėgnas apkasas man bus
    Tėviškė jauki.

    Ir tu būsi taip arti, –
    Jausiu prie šalies…
    Ir aplenks mane mirtis,
    Ir kulka nelies.

    Tu žiedelio nenumauk,
    Nenukirpk kasų!
    Ilgai laukus, dar palauk, –
    Grįšiu, iš tiesų.

    Vėliavas nuleistas neš, –
    Žuvusį minės.
    Netikėki. Grįšiu aš.
    Grįšiu.. Lauk manęs.

    Akmenys paplentėm kauks.
    Sužaliuos lazda.
    Lauk manęs, kai nebelauks
    Niekas niekada…

  • Jei aš žinočiau

    Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
    Kai aš pamatysiu Tave beužmiegančią,
    Aš Tave geriau apkločiau
    Ir melsčiaus Dievui, kad saugotų Tavo sielą.

    Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
    Kai matysiu Tave, išeinančią pro duris,
    Aš Tave apkabinčiau ir pabučiuočiau
    Ir pašaukčiau atgal dar vienam bučiniui.

    Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
    Kai išgirsiu Tave besimeldžiančią garsiai,
    Aš įrašyčiau kiekvieną veiksmą ir žodį į video juostą,
    Kad galėčiau žiūrėti įrašą kiekvieną dieną.

    Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
    Skirčiau dar minutėlę,
    Sustabdyti Tave ir pasakyti „Myliu Tave”
    Vietoj to, kad tik pagalvočiau apie tai, kad Tave myliu.

    Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
    Būčiau čia ir praleisčiau su Tavimi visą dieną,
    Taip, esu tikras, kad Tu turėsi jų žymiai daugiau,
    Todėl aš vieną iš Tavęs pavogčiau (ištrūkčiau vienai dienai pas Tave)

    Nes tikrai visada ateina rytojus
    Klaidoms ištaisyti
    Ir mums visada duodamas antras šansas
    Padaryti viska teisingai.

    Visuomet bus kita diena
    Ištarti „Myliu Tave”,
    Ir tikrai būna dar vienas šansas
    Ištarti „Kuo galiu padėti?”

    Bet jeigu kartais aš klystu,
    Ir ši diena yra viskas, ką aš turiu,
    Aš norėčiau pasakyti, kaip aš myliu Tave,
    Ir tikiuosi, kad mes to niekada nepamiršime.

    Rytojaus niekas niekam nežadėjo
    Nei jaunam, nei senam,
    Ir šiandien gali būti paskutinė proga
    Tau stipriai apkabinti savo meilę.

    Tad, jeigu lauki rytojaus,
    Kodėl nedarai to šiandien?
    Nes, jeigu rytojus niekada neateis,
    Tu tikrai gailėsies tos dienos,

    Kai Tu neskyrei papildomo laiko
    Šypsenai, apkabinimui ar bučiniui
    Ir buvai perdaug užsiėmęs suteikti kitam tai,
    Kas galbūt tapo jo paskutiniuoju noru.

    Tad prisiglauskite prie savo mylimųjų šiandien
    Ir pašnibždėkite jiems į ausį,
    Pasakykite jiems, kaip stipriai juos mylite
    Ir kad jie Jums visada bus labai brangūs.

  • Kai užsidega žvaigždės, gėlės užsimerkia

    Klajodami,
    Būdavo,
    Išeidavom
    Į tylią, rūke paskendusią,
    Pievą –
    Tarpumiškis.
    Tyliai kažkas šlamėdavo žolėje.
    Tu ištiesdavai ranką ir sukuždėdavai:
    – Palauk.
    Taip atsiveria kitas pasaulis.
    Kiek pasaulių yra
    Ir kiek jų gali būti?
    Tavo akys – begalės pasaulių.
    Šaltos žvaigždės kasnakt žiūri į mus.
    Kažkur ten teka didelė juoda saulė,
    Žalia ugnis užlieja
    Sidabrinį paviršių.
    Tu užmerki akis,
    Ir vizija išnyksta.
    Už durų du žmonės laukia.
    Jų rankose – gėlės (juodos chrizentemos).
    Uždengi ranka akis.
    Atsisveikinkim.
    Mes taip toli vienas nuo kito,
    Kaip negali būti toli net žvaigždės.
    Tavo akys – kaip veidrodžiai –
    Atspindi tik viską, kas aplink,
    Bet kur tu?
    Ieškau,
    Laukiu,
    Tikiu.
    Du kūnai,
    Prasilenkiantys dangaus kūnai
    Visatos begalybėje –
    Aš ir tu.
    Ūkanotoj tarpumiškio pievoj
    Tyliai merkiasi gėlės ir žiebiasi žvaigždės.
    Nutolstam.
    Nepamodami rankom nueinam.

  • Šulinių svirtys vis girgžda girgžda..

    Ar nori, prisemsiu Tau sklidiną kibirą
    Šalto vandens.
    Žvaigždžių ir svajonių, jei nori,
    Primėtysiu į patį dugną.
    Dar galiu šypseną padovanoti,
    Ir laukų žieminių melancholiją,
    Ir išsiskyrimų ilgesį,
    Ir meilės reikšmingą žvilgsnį.
    Galiu įpilti
    Rytojaus dienų nerimo,
    Laukimo skausmo,
    Sūrių žmogiškų ašarų,
    Gėlių ir parako kvapo,
    Nuodėmių kaip nuodų galiu įmaišyti.
    Tai kaip, ar pasemti Tau
    Sklidiną kibirą?

  • Tik

    tik širdimi tau pasakysiu labas
    kada putojantys upeliai pievoje čiurlens
    kai grįžus pempė kemsyne lizdą susisuks
    tik širdimi ko trokštu išsakyt galėsiu

    žvaigždėtą ramią naktį galėsiu rėkt – myliu
    o fotre myliu aidas nuskries takeliu žvaigždėtu
    myliu myliu širdies dūžiu ramiu triukšmingu
    giliu atodūsiu piano tik verkt galėsiu širdimi

    tik širdimi su vėjo aidu skriesiu
    aš pas tave pavasarinio vėjo dvelkimu
    prie tavojo peties tik širdimi priglusiu
    ir širdimi tau pasakysiu pavasarį mylėt puiku

    2010 06 17
    valerijaa

  • Protėvių dausos

    Ten sėdite aukštam vėlių suolely
    Su ąžuolo vainikais ant galvų.
    Kur amžino pavasario šakelės
    Pašlaitėm dangiškų kalvų
    Po jūsų kojomis žaliuoja.

    Kur ganosi kovų žirgai baltieji,
    Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,
    Ten saulė motina tarp jūsų rankų skrieja
    Ir debesys balti balti…

    Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.