Autoanalizė

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.

Nusijuoksi - nusijuoks gamta

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nusijuoksi - nusijuoks gamta.
Imsi verkti - ir gamta pravirks.
Panorėsi - net žvaigždė - ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.

Bet pažvelgsi į save - tamsu.
Ir tik menkas šviesulys - tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai...

Nykimo slinktis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jaučiu aną kraupaus nykimo slinktį...
Tas nuostabus gamtovaizdis va tirpsta akyse...
Gyvenimo šukes norėčiau dar surinkti,
Norėčiau dar surinkt ir sudėliot visas...

Ten tiek šaunių, patetiškų fragmentų,
Ten tiek vilties ir džiaugsmo šipulių,
Kai mano meilė ir svajonės tyros, šventos
Pabiro einančiam likiminiu keliu...

Jų nemokėjau vertint ir branginti,
Į tamsią naktį leidau viską nuleliot...
Tik sielvartas kartus, tik sunkios mintys
Nūnai sugrįžta, sugrįžta atgalios...

Kol užmiršiu

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Netikėtai randi save
kokioj nors žolelėj -
ir pasidaro taip gera!

Ir šviesumas gi tas dienos,
kai taip augi
veidu į dangų,
o gyvenimas kaip avinėlis
pasilenkia tiesiog prie tavęs.

Jo kvėpavimas šiltas
sujudina mano viršūnę,
jo artėjančios akys
prisipildo manęs ir laukų.

Žiūrėsiu į jas, žiūrėsiu,
kol užmiršiu,
kur čia aš tikras:
ar pievoj,
ar jo akyse.

Bobutė iš paryžiaus

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
Ji mėgo žiūrėti pro rakto skylutę.
Žiūrėdavo dešinę akį primerkus
Ką veikia prancūzai; kiek juokias? kiek verkia?

Žiūrėdavo šitaip kas vakarą ilgus
Spalvotus prancūziškus nuotykių filmus:
Prieš veidrodį stovi markizas išbalęs –
Jinai su Kitu šoko užvakar baliuj!..

Prie smilkinio glaudžia jisai pistoletą –
Atodūsis:... Dieve... sudievu, Žaneta...
Markizė pravirksta: sudie, de Fiunesai,
Vaidenkis nakčia man, aš lauksiu, ilgesiuos...

Gaiduką paspaudžia – ir šūvis! – pro šalį..
Ak, niekaip markizas numirti negali...
Markizė į plaukus įsipina gėlę...
Prie durų atbėga kornetas Mišelis –

Tėveli! Mamyte! Žiūrėkit, koks šuolis!
Man sakė, kad būsiu rytoj komjaunuolis...
Spagą tiktai – šmakšt! – pro rakto skylutę
Kairiosios akies nebeturi bobutė...

Lauk Manęs

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. -
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, -
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, -
Jausiu prie šalies...
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, -
Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, -
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu.. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...

Jei aš žinočiau

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai aš pamatysiu Tave beužmiegančią,
Aš Tave geriau apkločiau
Ir melsčiaus Dievui, kad saugotų Tavo sielą.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai matysiu Tave, išeinančią pro duris,
Aš Tave apkabinčiau ir pabučiuočiau
Ir pašaukčiau atgal dar vienam bučiniui.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai išgirsiu Tave besimeldžiančią garsiai,
Aš įrašyčiau kiekvieną veiksmą ir žodį į video juostą,
Kad galėčiau žiūrėti įrašą kiekvieną dieną.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Skirčiau dar minutėlę,
Sustabdyti Tave ir pasakyti "Myliu Tave"
Vietoj to, kad tik pagalvočiau apie tai, kad Tave myliu.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Būčiau čia ir praleisčiau su Tavimi visą dieną,
Taip, esu tikras, kad Tu turėsi jų žymiai daugiau,
Todėl aš vieną iš Tavęs pavogčiau (ištrūkčiau vienai dienai pas Tave)

Nes tikrai visada ateina rytojus
Klaidoms ištaisyti
Ir mums visada duodamas antras šansas
Padaryti viska teisingai.

Visuomet bus kita diena
Ištarti "Myliu Tave",
Ir tikrai būna dar vienas šansas
Ištarti "Kuo galiu padėti?"

Bet jeigu kartais aš klystu,
Ir ši diena yra viskas, ką aš turiu,
Aš norėčiau pasakyti, kaip aš myliu Tave,
Ir tikiuosi, kad mes to niekada nepamiršime.

Rytojaus niekas niekam nežadėjo
Nei jaunam, nei senam,
Ir šiandien gali būti paskutinė proga
Tau stipriai apkabinti savo meilę.

Tad, jeigu lauki rytojaus,
Kodėl nedarai to šiandien?
Nes, jeigu rytojus niekada neateis,
Tu tikrai gailėsies tos dienos,

Kai Tu neskyrei papildomo laiko
Šypsenai, apkabinimui ar bučiniui
Ir buvai perdaug užsiėmęs suteikti kitam tai,
Kas galbūt tapo jo paskutiniuoju noru.

Tad prisiglauskite prie savo mylimųjų šiandien
Ir pašnibždėkite jiems į ausį,
Pasakykite jiems, kaip stipriai juos mylite
Ir kad jie Jums visada bus labai brangūs.

Kai užsidega žvaigždės, gėlės užsimerkia

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Klajodami,
Būdavo,
Išeidavom
Į tylią, rūke paskendusią,
Pievą -
Tarpumiškis.
Tyliai kažkas šlamėdavo žolėje.
Tu ištiesdavai ranką ir sukuždėdavai:
- Palauk.
Taip atsiveria kitas pasaulis.
Kiek pasaulių yra
Ir kiek jų gali būti?
Tavo akys - begalės pasaulių.
Šaltos žvaigždės kasnakt žiūri į mus.
Kažkur ten teka didelė juoda saulė,
Žalia ugnis užlieja
Sidabrinį paviršių.
Tu užmerki akis,
Ir vizija išnyksta.
Už durų du žmonės laukia.
Jų rankose - gėlės (juodos chrizentemos).
Uždengi ranka akis.
Atsisveikinkim.
Mes taip toli vienas nuo kito,
Kaip negali būti toli net žvaigždės.
Tavo akys - kaip veidrodžiai -
Atspindi tik viską, kas aplink,
Bet kur tu?
Ieškau,
Laukiu,
Tikiu.
Du kūnai,
Prasilenkiantys dangaus kūnai
Visatos begalybėje -
Aš ir tu.
Ūkanotoj tarpumiškio pievoj
Tyliai merkiasi gėlės ir žiebiasi žvaigždės.
Nutolstam.
Nepamodami rankom nueinam.

Šulinių svirtys vis girgžda girgžda..

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar nori, prisemsiu Tau sklidiną kibirą
Šalto vandens.
Žvaigždžių ir svajonių, jei nori,
Primėtysiu į patį dugną.
Dar galiu šypseną padovanoti,
Ir laukų žieminių melancholiją,
Ir išsiskyrimų ilgesį,
Ir meilės reikšmingą žvilgsnį.
Galiu įpilti
Rytojaus dienų nerimo,
Laukimo skausmo,
Sūrių žmogiškų ašarų,
Gėlių ir parako kvapo,
Nuodėmių kaip nuodų galiu įmaišyti.
Tai kaip, ar pasemti Tau
Sklidiną kibirą?

Jei tu nori – tik tark žodį

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei tu nori – tik tark žodį
Aš priversiu žvaigždes tau žibėt,
Jei tu nori – tik tark žodį,
Aš suteiksiu tau laimės vilties.

Jei tu nori – tik tark žodį,
Aš ateisiu, patarsiu, paguosiu,
Jei tu nori – tik tark žodį,
Aš tau savo gyvenimą padovanosiu.

2006 06 18
CoCa_Cola

Tik

Teksto dydis: +1, +2, normalus

tik širdimi tau pasakysiu labas
kada putojantys upeliai pievoje čiurlens
kai grįžus pempė kemsyne lizdą susisuks
tik širdimi ko trokštu išsakyt galėsiu

žvaigždėtą ramią naktį galėsiu rėkt - myliu
o fotre myliu aidas nuskries takeliu žvaigždėtu
myliu myliu širdies dūžiu ramiu triukšmingu
giliu atodūsiu piano tik verkt galėsiu širdimi

tik širdimi su vėjo aidu skriesiu
aš pas tave pavasarinio vėjo dvelkimu
prie tavojo peties tik širdimi priglusiu
ir širdimi tau pasakysiu pavasarį mylėt puiku

2010 06 17
valerijaa

Protėvių dausos

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ten sėdite aukštam vėlių suolely
Su ąžuolo vainikais ant galvų.
Kur amžino pavasario šakelės
Pašlaitėm dangiškų kalvų
Po jūsų kojomis žaliuoja.

Kur ganosi kovų žirgai baltieji,
Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,
Ten saulė motina tarp jūsų rankų skrieja
Ir debesys balti balti...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.