Netikėtai randi save
kokioj nors žolelėj –
ir pasidaro taip gera!

Ir šviesumas gi tas dienos,
kai taip augi
veidu į dangų,
o gyvenimas kaip avinėlis
pasilenkia tiesiog prie tavęs.

Jo kvėpavimas šiltas
sujudina mano viršūnę,
jo artėjančios akys
prisipildo manęs ir laukų.

Žiūrėsiu į jas, žiūrėsiu,
kol užmiršiu,
kur čia aš tikras:
ar pievoj,
ar jo akyse.