Klajodami,
Būdavo,
Išeidavom
Į tylią, rūke paskendusią,
Pievą –
Tarpumiškis.
Tyliai kažkas šlamėdavo žolėje.
Tu ištiesdavai ranką ir sukuždėdavai:
– Palauk.
Taip atsiveria kitas pasaulis.
Kiek pasaulių yra
Ir kiek jų gali būti?
Tavo akys – begalės pasaulių.
Šaltos žvaigždės kasnakt žiūri į mus.
Kažkur ten teka didelė juoda saulė,
Žalia ugnis užlieja
Sidabrinį paviršių.
Tu užmerki akis,
Ir vizija išnyksta.
Už durų du žmonės laukia.
Jų rankose – gėlės (juodos chrizentemos).
Uždengi ranka akis.
Atsisveikinkim.
Mes taip toli vienas nuo kito,
Kaip negali būti toli net žvaigždės.
Tavo akys – kaip veidrodžiai –
Atspindi tik viską, kas aplink,
Bet kur tu?
Ieškau,
Laukiu,
Tikiu.
Du kūnai,
Prasilenkiantys dangaus kūnai
Visatos begalybėje –
Aš ir tu.
Ūkanotoj tarpumiškio pievoj
Tyliai merkiasi gėlės ir žiebiasi žvaigždės.
Nutolstam.
Nepamodami rankom nueinam.