Įvairūs

Lentynose jo išmintingos knygos dulka
Ne vienerius ir ne dvejus metus,
Per laiką tą galėtų gauti kulką
Ir iškeliaut pas sonetus.

Vaikigaliai jau paūgėję,
Kurie praeivių prašė pinigų,
Jaunystės savo apogėjuj
Galabyti pradėjo. Tau baugu?

Visuotinis ir neregėtas skurdas, –
Ne gėda netgi elgetai neduoti
Tų paskutinių litų, kur kišenę kiurdo,
Kai gieda jie litaniją lyg idiotai.

Lyg idiotės knygos varžosi knygynuose,
Kuri rūbeliais apsivilkus gražesniais,
Bet, kito sielos neapgynusios,
Jo nuo prekystalio jau niekur neis.

Kur masalas? Arba kur marmuras?
Kas mus supurtytų, statytų ant ausų.
Kas beldžiasi iš kapo, ar mus ras,
Nes, nors gyva palaidota, aš tebesu!

Bet nieko dieviško jau nebereikia miniai,
Tik aukso veršio, tik jausmų žemų,
Prieš vėją eina idealai nusiminę,
Net nežinodami, kiek klius žiemų

Ištverti karcery, badu nemirti,
Taip pasijutus pilnateisiu piliečiu,
Ak, mano eilės, eikime į pirtį,
Aš atgailai save ir jus kviečiu;

Nepakeliui juk mums su turtingaisiais,
Kurie paremt knygas atsisakys,
Jei tu po kojom jų rangaisi,
Apvaizda atsisako žvelgt jiems į akis.

2000. XI. 19

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gatvės muzikantas: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma littera, 2001.

Tapatybės susimaišė, pašaukimas lipt į maišą
Man primygtinai įsakė ir nė žodžio neištart
Apie savo brangią gėlą, kurią auginau kaip gėlę,
Tebijodama pigumo lyg muziejuje pop art.

Bet tai dar ne vienišumas, jeigu puslapio viešumas
Ašaras paverčia perlais, netrukdydamas bendraut
Net su nepažįstamaisiais, jiems padavus kriaukšlį maize,
Tiktai lendantiems į sielą atsikirst trumpai – go out.

Nuo išorinio vidinį skiria tik ranka ledinė,
Nepatyręs nežinosi, – išėjai ar sugrįžai,
Bet bausmė už šitą nuodėmę, jog levandų kvapą uodėme
Ir sandalmedį, ir rozmariną atsakys, jog per mažai

Dar težinom apie būtį, žadinantį mus skambutį
Į meteoritų griūtį ir gilias juodas skyles,
Ilgą uodegą kometos vienąsyk per šimtą metų,
Bet mes apyniais pavirsim ir liepsnelės mus sules,

Pasisotins devynbalsės ir į sąmonę mums belsis
Nendrinukė ežerinė, kad sugautas ešerys
Jau kitų žvejų laimikis, pasidžiauki, nenumyki
Mylimasis, kad ne slieką mūsų jis sūnaus praris.

Tad tik viskas susapnuota, kad yra mirtis, nes puotą
Tokią kelsim šiam pasauliui, kaip ir mums kiti kadais,
Kai surikom atsiskyrę nuo Mamos, bet baltas kiras
Trykštels pienu iš krūtinės ir pasotins pažadais.

1998 09 17