Nubėgo pasikėlus sijonėlį,
Kasom auksinėm, strazdanom žaviom
Pakėlė žydras akeles į saulę
Legva širdim pabėgo nuo pasaulio
Pasiėmus su savim nerūpestingumą
Laisvės sparnus, dainas, širdžių jaunumą
Ir šilumą, žvaigždėtas ir šiltas naktis, bet ji pasakė – tai vėliau sugrįš.
Laibom kojelėm šoktelės dangun – ir dingo. Vasara.
Palikusi sustingusias, ir šąlančias širdis.