Koksai lieknumas tų žalių
Bangoj linguojančių žolių!
Miškų bedugniai ežerai,
Undinių tylūs kambariai.
Žali miškai, žali takai,
Ir žalios akys, ir plaukai.
Pamoja tirpstančiam stikle
Ranka nežemiškai žalia,
Tyliai nuaidi vandeny
Daina liūdna, daina švelni,
Ir tu į vandenį eini.
Ir plakas ratai, ratai, ratai,
Ir eina metai, metai, metai..
Miškų bedugniai ežerai,
Nieks nesuras tavęs, tikrai.
Jauna šokėja guli prie širdies
Pasenusio pasaulio. Patefonas
Per išsibaigusią plokštelę eina
Šlamėdamas kaip vėjas. O aušra,
Atplaukusi pro šaltą lango stiklą,
Nedrąsiai veidrody pasikartoja
Ir, gesdama lakuotame stalely,
Ant sienos mato temstančią graviūrą:
Siaurom akim japonų kurtizanę,
Kuriai suknelėj žydi chrizantemos,
O jai už nugaros iš gelsvo rūko
Bešaknis medis auga danguje.
Nežinau, mergina ar kolona, –
Tamsumoj negalėjau atskirti,
Bet jutau jos liemenį ploną
Ir girdėjau negyvą širdį.
Iš dangaus nusileido balandis
Ir, nutūpęs ant mirusios rankos,
Virto akmeniu ir nusigandęs
Matė, kaip marmuro bangos
Užlieja erdvę ir laiką,
Ir pats Dievas jų nesulaiko.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Paukščio forma ištirpo vėjy,
Spindulių sūkury ties jūra,
Ir jo balsą perėmė oras,
Kurs nustebęs, džiaugsmingai gieda
Apie didelę, spindinčią žuvį,
Apie žalią palmę ant kranto,
Kurioje tas paukštis tupėjo,
Nuo kurios pakilo į dangų.
Šitas klumpantis muzikos ritmas,
Ir lengva lyg pūkelis širdis,
Lyg pūkelis, kurs sukasi skrisdamas,
Ir nežinoma ateitis.
Linksmas vynas putoja ir laistos,
Plaukia balsas, švelnus ir gilus.
O žvaigždžių neužgyjančios žaizdos
Pro pavasarį žiūri į mus.
Mes nuklystam į juodas alėjas,
Į pražydusių medžių kvapus,
Kur mėnulis liūdėdamas liejas –
Kaip aliejus – į liepų lapus.
Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei,
Ant sniego medžių mėlyni šešėliai.
Ir varpas migdo tolumas ramias,
Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes.
O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda
Ir gailiai švilpia ir draugų neranda.
Ir tu per sniegą temstantį brendi,
Ir tu kaip vėjas nieko nerandi.
Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti,
Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti.
Ir vien tik rankom nosinę draskai,
Ir draikos vėjyje žili plaukai.
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai – tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai – paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių –
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia – nors vieno – bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…
Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją –
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.
Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.
Laikas eina greičiau
Nei galėtum tikėtis
Vietoj giedro dangaus
Debesų pilnas skėtis…
Vietoj meilės – tyla
Vietoj saulės – žibintas
It lėlė ant virvutės
Jauties pakabintas…
Vos ką nors padarai
Tuoj imi to gailėtis
Nepavyko atspėt
Ko bijot, kuo žavėtis…
Nepavyko pamiršti
Nepavyko suprasti
Savo sielos tamsoj
Saulės spindulių rasti…
Pažiūrėjęs atgal
Atsidūsti dar kartą
Gal prakeiksi gyvenimą
Savo sutartą…
Gal bandysi pamiršti
Gal bandysi išeiti
Pasirinkęs per didelę
Dozę ar greitį…
Arba liksi gyvent
Jeigu jausies to vertas…
Ieškok manęs,-
Ten ryto saulė
Išlydo auksą
Pienės žiede
Ieškok manęs,-
tenai šaltiniai
pavasariui šneka
srove gaivia…
šaukiu tave…
šaukiu tave
į tylą…
šaukiu tave aš
tūkstančiais vardų…
nuo mano šauksmo
Akmenys prabyla,-
Kodėl neišgirsti
Tik vienas tu?
Surask mane,-
Ten kernta lapai
Į gilų duburį
Vėsaus rudens…
Surask mane,-
ten sapno gijos
Tave sujungia
Ir mane-
Šaukiu tave…
Šaukiu tave į tylą…
Šaukiu tave aš
Tūkstančiais vardų…
Sudyla metai.
Šauksmas nesudyla,-
Aš-
Tau vienam skirta.
Man skirtas-
Vienas tu.
Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;
Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys – ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;
Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: „Privalai!”;
Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.
Išsirink mane iš visų,
kad ryšėtum juodai,
jei manes jau nebus.
Išsirink mane iš visų,
kad leidžiantis saulei
būtų tau liūdna vienai.
Išsirink mane iš visų,
kad manes laukdama
tu girdėtum toli.