Ir nebuvo nieko, kas padeda,
Kai skausmas lig panagių vėrė.
Žmogus juk – ne šiene adata,
Ne lapas rudenio vėjy.

Girgžda šaka išdžiūvus
Nuo pikto šaipūno vėjo.
Šaltis paguldė į krūmus
Vargšę apgirtusio vėlę.

Ir nebuvo nieko, kas paburia
Elgetos delno vingį.
Medžiai voratinklius pakaria –
Išsivaduoti tingi.

Vėlės procesijon stoja,
Nešdamos žvakių liepsną.
Lietus it vaikas raudoja,
Girtai pritardamas giesmei.