Viskas man primena viską –
Mano vaikystės skalę.
Krištolo ašara tviska,
Risdamasi per kelią.

Vėjas, praradęs viltį,
Plėšia palaikį rūbą.
Nebegaliu sušilti.
Ašara rieda, skuba –

Į krištolinį miestą,
Kur ilgesys gyvena.
-Ar dar galiu paliesti
Plaštaką tavo seną?

Dingo mėnulio rėžis.
Medžių šešėliai juda.
Mano vaikystės vėžės
Slenka į mišką gūdų.