Aš galvojau einąs artyn.
Pasirodo, visąlaik tolau.
Nušuoliavo žirgai sarti
Per baltų dobiliukų atolą.

Nenutversi už kamanų
To, kas sykį iš rankų išsprūdo.
Neišgriebsi tų akmenų,
Kuriuos įmetei vakar į prūdą.

Paskutiniai lėti raibuliai
Jau nuščiuvo pakrantės melduos.
Ir tik virpa gelsva drebulė,
Atleidimo lig šiol neišmeldus.

Greitai snaigė nutūps man delne –
Šis gležnutis ažūro kristalas.
Man vienam ji žėrės, tik mane
Ji mylės… Toks bus vasaros galas