Poezijos temos: Įvairūs

ne tavo teleskope
o danguje
vis mažiau žvaigždžių

o kiek ieškojai
kiek savęs palikai
sėdėti ant palangių

ir žinai paukščių takas
pakankamai ilgas
kad nueitumei niekur

o kažkas savanaudiškai
sako pasiilgau
tam kad liktumei vietoj

kad nieko neieškotumei
ir nerastumei
kad tave turėtų...

2001 m.

Ir kas dieną tu eini
Ir galvoji kad tu eini
Ir galvoji kad tu eini ten
Kur nori

O kažkur kažkas sėdi ir galvoja
Ką daryti kad tu taip galvotum
Ir kai pavyksta sau tyliai ploja
Nes jie taip eina o tu taip
Stovi

2001 m.

Tarp sienų
Miestų
Žemynų
Šeimose
Ir miniose
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Čiupinėjo žmones
Ir lyg didžiulį
Atradimą šnibždėjo
Panašu
Į klaustrofobiją

Ir atidarė
Ne skrynią
O sąskaitą banke
Ir kai save iššvaistęs
Nuėjo pas
Daktarą
Degančiomis
Akimis
Šis kažkodėl
Pasakė
Pandora

O konferencijoje
Sveikata:
Žmonija ir žmogus
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Su įkarščiu
Ilgai įrodinėjo
Kad neįmanoma
Išgydyti vieno
Žmogaus nuo ligos
Kai ta liga serga
Didžioji dalis
Žmonijos
Turbūt neįrodė
Bet džiaugėsi kažką
Sudominęs
Nes visi miegojo
Tik vienas
Kolega
Taip pat degančiomis
Akimis
Ne

Po to
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Kuriam laikui
Buvo nurimęs
Stengdamasis
Suprasti
Kodėl jis vis
Atšoksta
Nuo sienų
Tokios
Malonios
Spalvos
Sienų
Minkštų

Daktaras
Degančiomis
Akimis
Galvojo
Kad jis galbūt
Genijus
Ir jis galvojo
Jį uždarė
Ne dėl to
Kad jis taip
Galvojo
O dėl to
Kad galbūt
Toks buvo
O pro tam tikrą plyšį
Duryse
Kolega
Taip pat
Degančiomis
Akimis
Žiūrėjo ir kalbėjo
Tipiškas atvejis
Bet įdomus
Labai įdomus

2000 m.

Tai buvo mirusiųjų akys,
Kupinos gyviesiems
Nesuprantamo žinojimo,
O mes, rankas ištiesę,

Stovėjom kiek nustebę
Ir tiek pat išsigandę...
Atrodo, viską radom...
Vis tiek kažko nerandam...

1999 m.

Tu krisi taip,
kaip akmenys krenta
O gal kitaip
Žemė viską renka...

O gal - kaip sėkla?
O gal sudygs...
O gal užaugs,
o gal - žmogus?..

Gal taip ir bus,
jei kas nors
į žemę kris
kaip lietus...

1996 m.

Buvo žmogus - buvo antras,
Ėjo sniegu atgal, gal pirmyn…
Nepavieniui, abu jie keliavo,
Slinko dviese, kartu ir išvien.

Nežinau, kokio buvo jie amžiaus.
Nežinau, kiek turėjo bėdų,
Bet skubėjo į priekį, į saulę,
Susikibę už rankų šiltų.

Buvo žmogus – buvo antras.
Buvo meilė – ji jungė abu.
Vis žvelgiau aš į juos ir galvojau:
,, Per gyvenimą ėjot kartu… “

Rūta Veličkaitė, 10a klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Pasiilgau tavęs, baltoji, speiguotoji mūza,
Ir tavo paveikslų ant kambario lango stiklų,
Sugrįžki greičiau, dar nors kartą nudžiugink-
Pasiilgau vaikystės dienų.

Parneški man žiedlapių stebuklo iš žėrinčio sodo,
Paberki po kojom, po visą pasaulį barstyk.
Tespindi švelnios mėnesienos šviesoj jie,
O tu, kaip ir visad, manęs išklausyk.

KAMILĖ KONDROTAITĖ, 2c

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Aš jaučiu kaip vėjas niršta,
Keldamas aukštas bangas.
Aš matau tik rūką tirštą
Ir figūras neaiškias.

Aš girdžiu, kaip garsas sklinda
Ežero paviršiumi lygiu.
Aš regiu, kaip saulė tviska,
Kai į bangas pasižiūriu.

Ir atklysta keistas balsas
Tarp daugybės paprastų.
Aš jaučiu, kaip tavo kūnas
Vagia mano trupinius jausmų.

Kaip norėčiau aš išvyst
Tavo juoką prieš akis.
Kaip norėčiau prisiliest
Prie tavųjų lūpų aš.

Mums taip gera būt kartu,
Kai susitinkame abu.
Nei nenoriu pagalvot-
Mirčiai reiks man atsiduot.

ERNESTAS PAKUTKA, 12 klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Prieš viens kitą, prieš jūrą ir dangų
bėgam, krentam ir keliamės vėl.
Vis kartu, dar drauge, vėl už rankų
leisim saulę ir bėgsim sutikt.

Prieš viens kitą laimingi mes tapsim,
Viens kitam dovanosim save.
Pasroviui ir prieš srovę keliausim,
Kol kažkas mums ištars: ,, Jau pakaks “.

Rūta Veličkaitė, 10a klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Kažkur tolumoje įsisiūbavo vėjas.
Toli toli ir meilė nuodėme pavirto.
O čia dar skamba varpas kaip skambėjęs....
Ir kalba klaikiais žodžiais išdaviko.

Jis nesupranta, ko kiekvieną vakarą
Akių sumerkti negaliu.
Jis nesupranta mano skausmo ašarų
Ir noro virsti šešėliu...

JOLITA JUKNEVIČIŪTĖ, 1d

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Kartais mes užuodžiam juoką,
Kur nėra jokių juokų.
Kartais mes padarom klaidą,
Kur mums klyst jau per vėlu.

Mes pajuntam savo sielą,
Kad ir kokia ji bjauri.
Mes pamatom savo meilę,
Kad ir kaip ji toli.

Mes nutylim, ką galvojam,
Nors ir kaip tai sunku.
Mes paklūstam savo norams,
Kad ir kaip tai žiauru.

Kad ir kiek mes begalvotum,
Mes nebūsim geresni.
Kad ir kiek mes kartų gimtum,
Mes negimsim tobuli.

ERNESTAS PAKUTKA, 12 klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Mano sode žydi gėlės.
Medžiai seka pasakėlę
Obelys skambiai dainuoja,
Ąžuolai linksmai niūniuoja.
Kurksi kūdroje varlytės,
Žaidžia pievoje mergytės.
Tapsi lapais vabaliukai
Džiaugiasi sodu berniukai.
Vėjo mes čionai nenorim.
Sode visad geras oras.
Danguje saulytė švyti
Debesėlių nematyti.
Mano sodas nesibaigia
Mano sode pilna vaisių
Mano sode pilna uogų
Štai koks linksmas mano sodas!

Indrė Makštelytė, Va klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui