Įvairūs

  • ne tavo teleskope

    ne tavo teleskope
    o danguje
    vis mažiau žvaigždžių

    o kiek ieškojai
    kiek savęs palikai
    sėdėti ant palangių

    ir žinai paukščių takas
    pakankamai ilgas
    kad nueitumei niekur

    o kažkas savanaudiškai
    sako pasiilgau
    tam kad liktumei vietoj

    kad nieko neieškotumei
    ir nerastumei
    kad tave turėtų…

    2001 m.

  • Daktaras degančiomis akimis (eiliuotas pasakojimas)

    Tarp sienų
    Miestų
    Žemynų
    Šeimose
    Ir miniose
    Daktaras
    Degančiomis
    Akimis
    Čiupinėjo žmones
    Ir lyg didžiulį
    Atradimą šnibždėjo
    Panašu
    Į klaustrofobiją

    Ir atidarė
    Ne skrynią
    O sąskaitą banke
    Ir kai save iššvaistęs
    Nuėjo pas
    Daktarą
    Degančiomis
    Akimis
    Šis kažkodėl
    Pasakė
    Pandora

    O konferencijoje
    Sveikata:
    Žmonija ir žmogus
    Daktaras
    Degančiomis
    Akimis
    Su įkarščiu
    Ilgai įrodinėjo
    Kad neįmanoma
    Išgydyti vieno
    Žmogaus nuo ligos
    Kai ta liga serga
    Didžioji dalis
    Žmonijos
    Turbūt neįrodė
    Bet džiaugėsi kažką
    Sudominęs
    Nes visi miegojo
    Tik vienas
    Kolega
    Taip pat degančiomis
    Akimis
    Ne

    Po to
    Daktaras
    Degančiomis
    Akimis
    Kuriam laikui
    Buvo nurimęs
    Stengdamasis
    Suprasti
    Kodėl jis vis
    Atšoksta
    Nuo sienų
    Tokios
    Malonios
    Spalvos
    Sienų
    Minkštų

    Daktaras
    Degančiomis
    Akimis
    Galvojo
    Kad jis galbūt
    Genijus
    Ir jis galvojo
    Jį uždarė
    Ne dėl to
    Kad jis taip
    Galvojo
    O dėl to
    Kad galbūt
    Toks buvo
    O pro tam tikrą plyšį
    Duryse
    Kolega
    Taip pat
    Degančiomis
    Akimis
    Žiūrėjo ir kalbėjo
    Tipiškas atvejis
    Bet įdomus
    Labai įdomus

    2000 m.

  • Tu krisi taip

    Tu krisi taip,
    kaip akmenys krenta
    O gal kitaip
    Žemė viską renka…

    O gal – kaip sėkla?
    O gal sudygs…
    O gal užaugs,
    o gal – žmogus?..

    Gal taip ir bus,
    jei kas nors
    į žemę kris
    kaip lietus…

    1996 m.

  • Pasiilgau tavęs, speiguotoji mūza

    Pasiilgau tavęs, baltoji, speiguotoji mūza,
    Ir tavo paveikslų ant kambario lango stiklų,
    Sugrįžki greičiau, dar nors kartą nudžiugink-
    Pasiilgau vaikystės dienų.

    Parneški man žiedlapių stebuklo iš žėrinčio sodo,
    Paberki po kojom, po visą pasaulį barstyk.
    Tespindi švelnios mėnesienos šviesoj jie,
    O tu, kaip ir visad, manęs išklausyk.

    KAMILĖ KONDROTAITĖ, 2c

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Mirtis visagalė

    Aš jaučiu kaip vėjas niršta,
    Keldamas aukštas bangas.
    Aš matau tik rūką tirštą
    Ir figūras neaiškias.

    Aš girdžiu, kaip garsas sklinda
    Ežero paviršiumi lygiu.
    Aš regiu, kaip saulė tviska,
    Kai į bangas pasižiūriu.

    Ir atklysta keistas balsas
    Tarp daugybės paprastų.
    Aš jaučiu, kaip tavo kūnas
    Vagia mano trupinius jausmų.

    Kaip norėčiau aš išvyst
    Tavo juoką prieš akis.
    Kaip norėčiau prisiliest
    Prie tavųjų lūpų aš.

    Mums taip gera būt kartu,
    Kai susitinkame abu.
    Nei nenoriu pagalvot-
    Mirčiai reiks man atsiduot.

    ERNESTAS PAKUTKA, 12 klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Buvo kartu

    Buvo žmogus – buvo antras,
    Ėjo sniegu atgal, gal pirmyn…
    Nepavieniui, abu jie keliavo,
    Slinko dviese, kartu ir išvien.

    Nežinau, kokio buvo jie amžiaus.
    Nežinau, kiek turėjo bėdų,
    Bet skubėjo į priekį, į saulę,
    Susikibę už rankų šiltų.

    Buvo žmogus – buvo antras.
    Buvo meilė – ji jungė abu.
    Vis žvelgiau aš į juos ir galvojau:
    ,, Per gyvenimą ėjot kartu… “

    Rūta Veličkaitė, 10a klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Kažkur toli…

    Kažkur tolumoje įsisiūbavo vėjas.
    Toli toli ir meilė nuodėme pavirto.
    O čia dar skamba varpas kaip skambėjęs….
    Ir kalba klaikiais žodžiais išdaviko.

    Jis nesupranta, ko kiekvieną vakarą
    Akių sumerkti negaliu.
    Jis nesupranta mano skausmo ašarų
    Ir noro virsti šešėliu…

    JOLITA JUKNEVIČIŪTĖ, 1d

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Mes netobuli

    Kartais mes užuodžiam juoką,
    Kur nėra jokių juokų.
    Kartais mes padarom klaidą,
    Kur mums klyst jau per vėlu.

    Mes pajuntam savo sielą,
    Kad ir kokia ji bjauri.
    Mes pamatom savo meilę,
    Kad ir kaip ji toli.

    Mes nutylim, ką galvojam,
    Nors ir kaip tai sunku.
    Mes paklūstam savo norams,
    Kad ir kaip tai žiauru.

    Kad ir kiek mes begalvotum,
    Mes nebūsim geresni.
    Kad ir kiek mes kartų gimtum,
    Mes negimsim tobuli.

    ERNESTAS PAKUTKA, 12 klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Aš ir tu…

    Prieš viens kitą, prieš jūrą ir dangų
    bėgam, krentam ir keliamės vėl.
    Vis kartu, dar drauge, vėl už rankų
    leisim saulę ir bėgsim sutikt.

    Prieš viens kitą laimingi mes tapsim,
    Viens kitam dovanosim save.
    Pasroviui ir prieš srovę keliausim,
    Kol kažkas mums ištars: ,, Jau pakaks “.

    Rūta Veličkaitė, 10a klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Jeigu…

    Jei galėčiau pavyti vėją,
    Kuris skraido padangėj aukštoj,
    Kuris viską apskrieja
    Ir šypsosi žydroj jūros bangoj…

    Jei galėčiau pasiekti mėnulį,
    Ir supinti saulės kasas.
    Tai norėčiau būti saulė
    Ir kas rytą praustis gaiviąja rasa…

    Pabusčiau kas rytą žemės delnuos
    Ir mėgaučiaus tavo šypsniu,
    Paslėpčiau ašaras žieduose gaiviuos,
    Ir jos ištirptų kartu su skausmu …

    JOLITA JUKNEVIČIŪTĖ, 1d

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui