Manimi šiandien saulė patekėjo,
Manimi šiandien baigiasi diena.
Tik niekas niekas turbūt nepastebėjo,
Kad su savim atsivedžiau tave.
Ir su savim tave vėl išsivesiu,
Pažvelgus į akis slapčia.
Jei nusisuksi, gal tavęs nekęsiu
Ir tik manim vėl prasidės diena.
Simona Podelskytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Tai, ko nepasakei, į vėją paverčiau.
Žinai? Jis jau nuskendo jūros bangose…
Tai, ką kadaise skaudžiausia iš tavęs išgirdau,
Paskandinau pavasario lietaus balose…
Juk nesvarbu, ar tau tai ką reiškia, ar ne,
Bet mačiau tave milijoną kartų sapne,
Tame,kuris vėliau į košmarą pavirto,
Kuriame mano širdis krauju pravirko.
Tačiau tau juk tai vis vien nė kiek nerūpi.
Pasakyk, ar tie laiškai dar neperskaityti?
Nors tu man jau neberūpi,
Mylėk, liūdėk… tas pats, gali ką nori daryti…
DOVILĖ VISOCKAITĖ, 1d
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Roželė išskleidė raudoną žiedą.
Maža lakštingala jai giesmę gieda.
Lakštingalos balsas neišpasakytas –
Busdamas iš miego stebisi rytas.
Roželė vis labiau kvepėjo,
Ir ją pamilo padūkėlis vėjas.
Jis siūbavo jos gležną stiebelį,
O lakštingala giedojo giesmelę:
-Neklausyk to vėjo žodžių,
Jis tuoj nuskris prie kitų rožių
Ir paliks tave vieną,
Mano seselę mielą!
Bet neklausė jos roželė,
Ta kvapni, švelni gėlelė.
Ji vis tiek mylėjo vėją
Ir tik jam, tik jam žydėjo.
Išsipildė paukštelio žodžiai:
Vėjas nuskrido prie kitų rožių.
Roželė labai nuliūdo
Ir iš to liūdesio sudžiūvo.
O lakštingala pilka
Verkė nepaliaudama.
Ji mirė su giesme krūtinėj,
Žiūrėdama į dangaus mėlynę…
Miglė Dautartaitė
Kartais, kai nieko nemyliu,
Aš myliu vandenį…
Jis tyras, skaidrus – jis nedūžta,
Kol nevirsta ledu.
Kartais, kai nieko nelaukiu,
Aš laukiu vėjo.
Jis švelnus, nematomas – jis nepabėga,
Kol nevirsta viesulu.
Kartais, kai nieko neturiu,
Aš turiu tave.
Tu stebuklas, pasaka – tu gyvybė,
Kol nevirsti skausmu.
Simona Podelskytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Tu atėjai man nieko nepasakęs,
Padovanojai skambų juoką, laimės kupinas dienas
Atėjimu savu tu svajones nutapęs
Suderinai gyvenimo ir paukščių čiulbesio dainas.
Su tavimi man greitai bėgo laikas,
Su tavimi pasaulis švietė skaidresnėm spalvom.
Su tavimi jaučiaus laiminga tartum vaikas,
Kuris drugius vaikytųs pievom žydinčiom.
AUŠRA MALDUTYTĖ, 1a kl.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Raudoni marškiniai?
…Oi ne, atsiprašau, netinka.
O kas, jei vilksitės žalius,
Eglynų ir pušų spalvos?…
…Štai prašom, mėlyna liemenė.
O… kaip tik. Labai puiku,
Ir dar… tik nepamirškite kaklaraiščio
…Tiesą pasakius, atrodai solidi, dalykiška,
Bet prie tavosios prigimties ir būdo,
Nepyk, nepridera…
…Ir …Liko kelnės bei sijonas!
Ką nori? Kurį renkies?
Ar šviesūs mėlyni madingi džinsai,
Ar aplinkos spalvom išaustas,
Tačiau šiurkštus ir senamadiškas sijonas?
,,Ak… Tik nieko nesakyk.
Aš pati gerai žinau, kurį drabužį rinksies
Na ir gerai… nesvarbu tai,
Jog savimi esi.
…Nesvarbu, kad tavo rankos šiurkščios,
Kad nenaudoji kremų, losjonų …
Tačiau likai ir vis dar tebesi
Tokia maža. Tyli, jauki …
… Esi tokia, kokia esi …
Akvilė Rėklaitytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kiek daug paklausti dar tavęs norėjau,
O tu jau išėjai, jau palikai.
Tu lyjant palikai mane be skėčio
Ir ligi šiolei ten pasilikai.
Ar nenorėtum kada nors sugrįžti?
Ar dar prisimeni kada mane?
Kaip aš neleidau tavo šypsenai nuvysti
Lankydavaus tyra žvaigžde tavuose sapnuose.
Ar dar širdy laikai tą ryškią žvaigždę,
Kurią mes įžiebėm danguj, kai pirmąkart mane pabučiavai?
Paskui, mėnuliui užsimerkus, tu ant mano kelių tyliai užmigai.
Lyg kūdikio – nekaltos tavo akys buvo.
Ir švelnūs lyg žiedai tavo plaukai.
Kiek daug tau pasakyti aš norėjau,
O tu, žmogau su skėčiu, išėjai ir palikai.
Janina Simanavičiūtė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Juoda kraujo linija
Laivo centre.
Laivo gyvybės senoji žymė –
Mirties ovale.
Riba tarp pasaulių,
Tarp amžių kančių,
Tarp blogio ir gėrio
Bespalvių gelmių.
Paslėpta ten kažkur –
Šviesoj ar tamsoj
Anapus mirties –
Riba tarp kančių.
VLADAS VERKELIS, 9a klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Į žalią kilimą susisukusi
Snaudė giltinė
Glaudė prakaulų kūną
Slėpėsi nuo balto karvelio
Nes
Sirgo paranoja
Vaiva Grainytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Tu – angelas, kiekvieną naktį sėdi prie manęs,
Sparnais užkloji, šypsena supi,
Akių šviesa sušildai, mano angele,
Sapnus gražiausius delnuose neši.
Kai man sunku, tu visuomet būni šalia,
Bet niekad dar tavęs aš nemačiau.
Sakyk, gal nors truputį panašus esi į mažą
Garbanotą angeliuką iš pamirštų vaikystės paveiksliukų?
Kad tau nebūtų šalta, mano angelėli,
Kas naktį saugoti sapnus gražius,
Aš tyliai paprašysiu vėjo,
Kad jis padėtų man pasiūti tau šilkinius rūbelius.
Iš juoko, šypsenos ir iš svajonių
Aš marškinėlis tau pasiūsiu lengvučius.
Iš sidabrinės ašaros nuo liūdno skruosto
Išausiu tavo marškinėliuos langučius.
Janina Simanavičiūtė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Tokia paprasta
Dangaus šalis juoda.
Tokia keista –
Paslėpta tavo dovana.
Pražydusios gėlės –
Saulės švyturiai.
Tai, kuo tikėta,
Įvyksta tikrai.
Stebuklų šalis –
Svajonių pilis.
Spalvingi šlaitai –
Tai džiaugsmo kalnai.
VLADAS VERKELIS, 9a klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kai ramiai aš einu
Ir širdy dar jaučiu
Stiklo šukių dūžius
Savo vaiko riksmus
Aš žinau kad esu
Nors manęs ir nėra
Tiktai lapų dvasia
Šalto sniego kūne
Vaiva Grainytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui