Roželė išskleidė raudoną žiedą.
Maža lakštingala jai giesmę gieda.
Lakštingalos balsas neišpasakytas –
Busdamas iš miego stebisi rytas.

Roželė vis labiau kvepėjo,
Ir ją pamilo padūkėlis vėjas.
Jis siūbavo jos gležną stiebelį,
O lakštingala giedojo giesmelę:

-Neklausyk to vėjo žodžių,
Jis tuoj nuskris prie kitų rožių
Ir paliks tave vieną,
Mano seselę mielą!

Bet neklausė jos roželė,
Ta kvapni, švelni gėlelė.
Ji vis tiek mylėjo vėją
Ir tik jam, tik jam žydėjo.

Išsipildė paukštelio žodžiai:
Vėjas nuskrido prie kitų rožių.
Roželė labai nuliūdo
Ir iš to liūdesio sudžiūvo.

O lakštingala pilka
Verkė nepaliaudama.
Ji mirė su giesme krūtinėj,
Žiūrėdama į dangaus mėlynę…

Miglė Dautartaitė