Aš noriu to, ko niekad neturėjau
Ir to, ko niekad nebebus.
Aš noriu to, ko laukia siela,
Kai laikas jai palikt namus.
Aš noriu kilt, kaip paukštis kyla
Aukštyn žydrynėn mėlynon.
Aš noriu vėl nugrimzt į tylą,
Kaip nevilties juodos dienom.
Ir noriu mirt niekam nežinant,
Kad neliūdėtų nieks labai –
skraidyčiau aš šaltoj žydrynėj,
Laisvi kur sklando sakalai.
Mantas Vitkus
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Šokantis ritmas-
Nuodėmė mano,
Dingstančios žvaigždės
Atgailos prašo.
Skrendantys žodžiai
Dingę kažkur.
Krintančios žvaigždės
Gimsta kitur.
Susitikimai paukščių
Giesmes giedos.
Pradingusios vėlės
Ritmą dainuos.
VLADAS VERKELIS, 9a klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Tavo veidas stovi prie balto paminklo
(Sin)chroniškai mirksi į taktą
Praskrenda laiškas juodas
Aprašinėtas ledinėm raidėm
Susilieja į visumą
Dingsta…
Tik (sin)chroniškai mirksinčios akys
Ananasinės akys
Gleivėtos akys
Katės akys
Geltonos akys…
Man sakė kad raganos turi akis
Jos išsiima ir eina į vonią
Prisileidžia pelkėto vandens
Verda sriubą
Dejuoja…
Beakės jos eina į vonią
Kietą vonią
Tuščią vonią
Pūkuotą vonią
Rasotą vonią
Putotą vonią…
Tavo veidas stovi prie balto paminklo
Laukia laiško skrendančio juodo
Gal kas rado geltonas akis
Katės akis
Bedugnės akis
Gleivėtas akis
Ananasines akis…
Vaiva Grainytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Guminės pirštinės, balti chalatai,
tamponai, švirkštai, analginas…
Kodėl lietuviai nepriklauso NATO?
O kiaušinienė iš kiaušinių?
Pro šalį pralėkė kojotai
ir vėl pristigo parafino,
norėčiau šiandien kur nujoti,
tik gaila – baigėsi benzinas…
Girdžiu, kaip paltą graužia kandys,
bjaurybės, nieko nesupranta,
juk MEDICINA – dievaitė –
ne viską gali ir ne iš karto.
Aurina Venislovaitė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Pilnatis – tas kraujo
Staugsmo pilnas balsas.
Tas diskas liūdnas,
Spindintis tamsoj.
Kai verkia žmonės,
Tie, kur nusikaltę.
Tiktai tamsoj
Jie glaudžiasi paskendę.
Taip bėga ir pradingsta dienos,
Bet pilnatis vaidenas nors ir dingsta vėjy.
Ir kraujas stingsta,
Kai snaigės krinta.
VLADAS VERKELIS, 9a klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Įsminga ašaros žiedų į gelsvus plaukus
Ištirpsta popierius nuo skausmo aibės
Pamiršta vėjas atsigerti
Iš kraujo mano valandų
Skirtų galvot apie Tave…
Pamišęs laikrodis skaičiuoja mano kančią
Vienuolės bando akmenis rident
Pamiršti savo begalinę viltį
Kada nors savo dievui atsiduot…
Aš sapnavau kad glosčiau kraują
Kuriuo verkei iš dangiškų akių
Aš sapnavau kaip šildėm varnas
Juodas lyg žemė kapinių…
Ištiesus ranką mėginau pagauti žiogą
Nunešti mūsų žvaigždei ir paduot…
Įrodyti kad moku aš medžioti
Ne vien tik liūdesį ir aimanas minčių…
Gleivėtos rankos apsivijo kaklą
Užsmaugė mano svajones
Kaulėtom lūpom iščiulpė pasaulį
Iš sapno mano atminties….
Akim aš nulydėjau siluetą
Kurį mylėsiu amžinai
Nors šimtas tūkstantąjį Jį laidos gedulo varpai…
Vaiva Grainytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Jau nuo senų laikų meilė buvo žinoma visų:
Mano prosenis žinojo apie tai,
Suprato ją net jo tėvai.
Ir ligi šiolei išliko šie jausmai.
Bet buvo toks žmogus,
Nekreipdavo jis dėmesio į tuos jausmus.
Kaskart nukrėsdavo jį virpulys,
Kai susivokdavo mylįs.
Pabėgdavo į kitą miestą jis tuomet,
Ir taip nerimdavo klajūnas visuomet.
Bijojo meilės jis labai,
Galvojo, jog mylėt yra blogai.
Dar ir šiandien klajoja tas žmogus,
Vis nelaimingas, neramus…
Nenori meilės pažint jisai,
O juk be meilės viskas niekai!
Kristina Korsakaitė, 9c klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kiek daug… ir nepažįstami jie:
Keisti, susiraukę,linksmi kai kurie.
Tas veidas, tik veidas, tik sielos šarvai,
Bet akys išduoda viską taip greit.
Viens verkia, gal kenčia, ar tik šiaip…
Kitam – labai linksma, laimingas, gerai.
Kaip gali gyventi šitie padarai?
Kažkas ir kažkur jiems visad negerai.
Štai keikia viens kitą, kažko per mažai
Į tai aš išmokau nekreipt visiškai.
Nedrįsčiau sakyt, kad visi jie tokie,
Žmogaus vardo verti kai kurie.
Nieks niekam nerūpi, vaidyba tiktai,
Kai tai supranti, jausmus uždarai.
Išvydęs pinigus, pradeda drebėt:
Šito pasaulio gedėt reik pradėt…
ERNESTAS PAKUTKA, 12 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
I
styrantys cerkvės bokštai
(vėl) šukuoja rudeninius plaukus
vaitoja primindami fragmentus
ten
iš kur atėjo
susisukęs Skulptorius
keistai besišypsantis
vaikiškiems plaukams
Berniuko Balto –
skaidraus kaip fotojuosta
žeidžiančio lakštingalų balsais…
skaudu… ir Vėl…
taip pat kaip vakar….
skaudu kaip šiandien….
…kaip rytoj….
skausmingai baltas
varstantis šviesiais linais…
II
bandžiau
gėriau
juodą vyną
nešiojau gedulo suknias
laisčiau juodas rožes
bespalviais sapnais
fotografavau šypseną
išblukusiom juostom…
valgiau Užmaršties dulkes
springau žvaigždžių piliulėm
bet…
staiga pamačiusi
Geltonus Plaukus
jas išspjaudavau…
Vaiva Grainytė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Manajam kambary,
Kur daiktai nuolat suversti,
Kur vienas langas tebėra
Ir dulkių kamuoliai…
Stovi stalas,
Nėra jis apvalus,
Tačiau iš prigimties siaubingai išdidus.
Štai stovi su kėde,
Gražiausia kambario viešnia.
O stalčiai čia pilni,
Nors jie ir suversti.
Stovi čia jau šimtą metų,
Nepastatau ant jo net batų.
Tik vazonėlis su gėle,
Kiurkso vis dar čia.
Daug yr šiukšlių po stalu,
Bet jam stovėti čia nenuobodu.
Tikrai gražuolis iš tiesų,
Nors šiukšlių apsuptas bjaurių.
Kristina Korsakaitė, 9c klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Tu pasakai tik pora žodžių,
Ir jie jau kvepia gerumu.
Tikiu – nuskynus glėbį rožių,
Jas padarytum be spyglių
Ir, susitikus patį velnią,
Jį išvalytum nuo blogų minčių.
Taip, kaip aplankius seną kelmą,
Žydėt suteiktum daug vilčių.
Dabar man pradeda aiškėt,
Kur dingsta pasaulinis gėris.
Ir tas, kuris prives tave kentėt,
Iki mirties nebežinos kur dėtis.
O sako, angelų nėra.
Man regis – tokį sutikau.
Užkrės, tikiuosi, gerumu mane,
O gal aš apsirikau.
ERNESTAS PAKUTKA, 12 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kadaise pasaką skaičiau apie Sigutę,
Kalaitę, rūpestingą brolį ir karvutę.
Deja, dar buvo pamotė pikta,
Sumaniusi našlaitę pražudyt klasta.
Tada svarsčiau, Sigutei ar padėčiau,
Jei pasaką pasekt be pamotės galėčiau.
Gal graudžios ašaros našlaitei neriedėtų
Ir žengti per žarijų slenkstį nereikėtų?
Bet ligi šiolei galvą dar suku,
Kodėl taip pasaką pakeist sunku.
Dažnai veidmainiškus žodžius girdžiu,
Kurie ir šiandien žmogų skaudžiai gelia:
,,Eik, Sigute, eik, dukrele !“
Jovita Rupšlaukytė, 6b klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui