Manajam kambary,
Kur daiktai nuolat suversti,
Kur vienas langas tebėra
Ir dulkių kamuoliai…

Stovi stalas,
Nėra jis apvalus,
Tačiau iš prigimties siaubingai išdidus.

Štai stovi su kėde,
Gražiausia kambario viešnia.
O stalčiai čia pilni,
Nors jie ir suversti.

Stovi čia jau šimtą metų,
Nepastatau ant jo net batų.
Tik vazonėlis su gėle,
Kiurkso vis dar čia.

Daug yr šiukšlių po stalu,
Bet jam stovėti čia nenuobodu.
Tikrai gražuolis iš tiesų,
Nors šiukšlių apsuptas bjaurių.

Kristina Korsakaitė, 9c klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui