Ū k i n i n k o m i r t i s

Visą naktį jis blaškės, nerimo…
Kambarys pilnas liūdno laukimo,
Neužmiega žmona ir vaikai.
– Tuoj pasveiksi, brangusis tėveli,
Pamatysi, kaip saulėje kelias
Po lietaus atsigavę laukai.
*
Ne, daugiau jau nearsiu, niekada neakėsiu
Ir grūdų nežarstysiu svirne…
Ak, jaučiu – tu gyva, tavo rankos jau tiesias.
Žeme, žeme, paimki mane.
Mano mintys, svajonės, mano kūnas ir kraujas –
Mano lauko velėna puri.
Po kančios begalinės, po nakties, jau dienojant,
Apie ją pagiedok, vytury…
*
Pro langą praskrido kregždutė,
Vasarojai ima siūbuoti,
Pavasario saulė tekės…
Girgžda gūdžiai veriamos durys.
Paskutinė žvaigždelė žiūri
Į negyvas akis.

P o m i r t i n ė k a u k ė

Į juodas, aprūkusias lubas
Ko žiūri, kaimyne, ką matai?
Vakaro atošvaistas drebąs –
Tai ne liūties palšas debesys,
Kylantis rugpjūtyje lėtai.

Kai arimai raukšlės kaktoje –
Ką mąstai, kaimyne, ko tyli?
Pypkėje užgeso žarija,
Ima gaust parapijų varpai
Kažin kur, labai toli toli…

P a k a s y n o s

Pakasynose giedojo seniai,
Dar vardu velionį šaukdami.
O laukuose rūkstančiais pusnynais
Vėjai, žirgus plakdami, dejavo,
Jo kelionės važio nepralenkdami.

Tik vėžes nerandamai užpustė,
Šiltas paryčio atodrėkis nuplovė.
Ir giedoriai, nesudėję bluosto,
Kaip varnai pas drėgną duobę stovi.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.