Pakrūmė-tai vaikų darželis ,
Kur smilgos-auklės ,
O dilgynės -pikti prievaizdai –
Puikuotis prieš kitus neleis.
Nepanorėsi su kuo nors draugauti-
Paslėps nuo saulės ir nebepaleis.
Ir teks kleveliui uosį pasirinkti ,
Iš kito šono dar kiti medeliai
Lapelius išskleis…
Pasaulyje tiek daug gyvybės ,
Kuri dažnai gražiai išdygus ,
Paliks pakrūmėje ,
Į aukštą mišką niekad nenueis…
2008
Mažieji ąžuoliukai tokie drąsūs-
Nebijo vėjo ,nei šalnų.
Neatiduoda greitai ,
Ką dar neseniai atrado-
Lapelių ant liaunų šakų.
Tai kas, kad žiemą nežaliuoja ,
Pageltę šnara ant spurgų…
Pakeis pavasarį naujais vėliau ,
Kai pievos jau žaliuoja.
Gal taip subręstama lengviau?..
Skuba pritinka karštakošiams-
Kada pats priimi geriausius sprendimus ,
Esi ir atsakingas, kas pamokys ,
Jeigu labiausiai myli
Tik savus lapus.
2008
Ant eglės iškeltų šakų
Jau deimantai sublizgo –
Prieš saulę spindi,spurda
Rasos didžiuliai burbulai…
Priėjusi jos spygliukus papurtau ,
Žiūriu ,kaip samanas pravirkdo
Nukritę žemėn skaidrūs ,
Šalti kaip ledas, šviečiantys lašai.
Kas čia mane ateiti šaukia ,
Gal kvepia miškuose sakais-
Gyvenimo giesmė į širdį sklinda ,
Kai glaustosi prie rankų eglių
Net ir žiemą vis gyvi ,žali spurgai.
Ateiki prie manęs,pirštus suglauskim
Pajusim- liejasi per veidą ir lūpas
Malonūs virpuliai …
Nors vieną rasą,krintančią pagausim
Ir parsinešim su sakų kvapais-
Pagirdysiu tave
Gyvybę šaukiančiais lašais.
Lyg paveikslėlis prieš akis
Su vaikiška dėlione…
Atrodo taip numatoma
Ir aiški būna ateitis ,
Bet iki jos ilga ilga kelionė-
Net šaltinėlyje
Ne visuomet vanduo švarus.
Kai pakeliui įvairios kliūtys
Tarsi medžiai stovi-
Nebylūs,vėjui atviri-
Matai visus kaip vienas panašius ,
O kiek toliau…šešėliai mirga.
Dažnai ir pasuki
Visai ne tuo keliu…
Bet baigiasi dėlionė-laisvas takas
Ir paskutinę figūrėlę rankoje turi ,
O prieš akis -tik rąstas ,
Jau seniai išvirtęs medis…
Kaip tada gera ,
Kai kažkas pasako-
,,Duok ranką,būk rami”.
Namo pareiname-prie vartų
Savi-šunelis ir katė…
Taip džiaugiasi tave pamatę-
Tai daug daugiau nei kaulas ,
Sriubos šaukštas
Ir minkštas guolis prie kėdės…
Gal nuo glamonių esame atpratę
Ir gero žodžio jau kita prasmė ,
Bet liūdime,jei esame pripratę
Švelniu žvilgsniu už durų
Laukt ar palydėt…
Ir nesvarbu,kiek tave myli ,
Svarbiau- kažką pačiam mylėt.
Gal tam ir esame užgimę ,
Kad ,nuolat sielą
Meilei atiduodant ,
Pačiam į dangų pakylėt.
2008
Kiek daug kartų
Galūnas matė ,
Prie kelio išgyveno
Gurguoles rekrūtų ,
Sukilimus,karų…
Bet niekas jam
Žievės nelupo-
Žinojo žmonės ,
Kad tai gyvastis ,
Mažų ir didelių ,
Net dangų siekiančių ,
Gražuolių ąžuolų.
O kaipgi čia,gal mes-
Tik bėgantys pro šalį
Ir nesijaučiame
Šioj žemėje šeimininku …
Juk ranką,o ne koją kelia
Ir peilį prie širdies gelmių.
Dažnai lietuviai vis į dykumas keliauja ,
Kad pamatytų ten egzotinių vaizdų.
Egipto piramidžių paslaptys sutraukia
Pasiklausyti nuostabių legendų ,
Pasižiūrėti lobių amžiams užkastų ,
Gal iš senovės išminties sulaukia ,
Kad pasisemtų patyrimo net iš tų laikų.
Per mus gyvybės vandenys čiurlena ,
Žvelgia į dangų aštrios briaunos akmenų.
Vienodai matė žemė kraujo-
Ir ten ,ir čia aidėjo aimanos žmonių…
2008
Miške pakėlęs galvą
Pažiūri į dangų-
Saulutė šviečia
Medžių namuose ,
Nors be langų ,
O pro šešėlius
Blyksi laimė ,
Kad čia stovėdama
Matyti virpesį
Savo širdies galiu.
O čia vienodai mylimas
Dar žalias- jaunas
Ir jau seniai nuvirtęs ,
Apkerpėjęs ir virtęs
Amžinu stuobriu…
Čia suprantu-tarp jų
Kiekvienas vietą randa ,
Apšviestas meile-
Saulės spindulių.
Virš pievų,ežerų lyg pūkas
Vakarėjant ar rytais
Banguoja ir verpetais plauko
Rudenį rūkai…
Vos matomos net iš arti palaukės ,
Neprasišviečia net balti beržai.
Ilgai reiks laukti ,
Kol pakils lengvutis vėjas
Ir širdies nerimą
Lyg rūką išblaškys ,-
Jis daro tai lengvai…
Kodėl prie tokio rūko
Taip dažnai priėjęs
Žmogus gi pasijunta
Esąs nebylys ,
Svajonės išsisklaido
Lyg rūkai nuo vėjo ,
Kažkur nuskrieja
Debesų takais…
2008
Prie kelio žmonės vis sodina
Egles ,net obelis,
Nors obuolių neskins…
Tarp eglių pasipuošęs
Stovi ąžuolėlis-
Tokia spūstis visiems
Kol kas nekenks.
Jau eglės -motinos
Kankorėžius iškėlė ,
Ištįsusi juos apglėbė
Šaka obels ,
O ąžuolas -galiūnas
Liko augti pamažėle ,
Nes jam paskyrė
Žemė-motinėlė
Ilgai gyventi ,
Laisvėj augt…
2008
Net iki pat ausų
Užsitempė gėlelės
Sniego paklodę-
Gal ne tuo kampu ,
Jei kyšo, matosi kojelės
Ir nugarėlės kur ne kur…
Gerai, kad džiugina krašteliai
Žaliu ir pasipūtusiu lapu-
Greit pusnys taip užaugs ,
Kad nė langelio
Nebus į jų šiltus namus…
Dabar padovanosiu nenuskynus
Tau žalumos –
Nuo vasaros linkėjimai:”Gerų dienų!”
Po mišką išsibarsčiusios
Kiškio bandelės gražios ,
Kai bus daug sniego ,
Kojytėm pakapstys ir išsitrauks ,
O po eglutėmis jo šiltas guolis
Ir baltus kailinius paslėpęs pakedens…
Po sniego patalu žaliuos kupsteliai ,
O viršuje kiškučio pėdos įsispaus ,
Bus pribarstyta ir iš tolo akį trauks
Rudos jo paliktos žymelės ,
Kurios laputę takeliu prišauks…
Kol kas dar miškas žalias žalias ,
Kalėdų Senis šalčio lauks .
Tada eglutę su baltais kiškeliais
Ir elnių kinkiniu namo partrauks.