Poezijos temos: Įvairūs

Birus geltonas
Lyg lelijos kepurėlė
Pakrantės smėlis ,
Plautas ir liūliuotas
Ežero bangų...
Kiek išaugino medžių-
Alksnių ,juodalksnių ,
Šaltekšnių,ievų ,
Raugerkšnių ,klevų.
Ir uosis barsto
Sėklas -pasagėles ,
Lazdynai riešutus iškėlę ,
O ąžuolas pasiūlo
Savo giles šernams ,
Kai drebulės,žilvičiai
Tįso bebrams prie langų.
Labiausiai myli lengvą smėlį
Berželiai-dideli, maži...
Jie ,kaip ir mes ,pakrypsta ,
Į dangaus mėlynę akis pražiūrėję ,
Ir lieka gelto smėlio užnešti.
2008

Nedaugelis iš mūsų
Pakartoja kelią Odisėjo -
Nedaug namus palikę
Leidžiasi į mūšį dėl draugų
Ir garbę paverčia idėja,
Dėl ko ir žūti būna nesunku.
Labai dažnai pritrūksta laiko,
Kai neša buitį, o ne būtį -
Tai, kas amžina, ant drebančių pečių,
Nes bijosi nepalankaus likimo-vėjo,
Kiklopo vienaakio, kurį gali įveikti,
Jei ne narsa, tai gudrumu...
O neišgirstame dainų sirenų,
Jei namų slenkstis būna per status.
Ir nepajuntam švelnaus žvilgsnio
Nausikajos, kuriai nesvetima aistra
Ir Moters amžina dalia
Ir priedermė darbščios kūrėjos,
Neužsukam į Kirchės nuostabios namus.
O virš galvos dievybė sklando-
Tam, kas prisikėlė, malonės, išpirkos Dievų.
Tik tas pasiekia išsvajotą krantą,
Kuriam paklysti būna nebaisu.
Didžiausia Dievo dovana-tikėjimas,
Kad net ir ubagu parėjęs
Atrasi tai, ką palikai išėjęs-
Išsaugotus širdy jausmus.

2008

Daugiau nebus šalnos.
Tegu ir lietūs pliaupia ,
Kažkur perkūnija tratės ,
Paimsiu saulės pliūpsnį ,
Prie širdies priglausiu-
Šviesi žvaigždė spindės...
Dažnai savęs paklausiu ,
Kaip saugoti šią būtį ,
Kaip su pavasariu suspėt ,
O kiek takelių lieka-
Kasdien jų neišvaikščiot.
O,reikia paskui saulę bėgt!

Bijau jausmų,kai šiluma užplūsta
Ir siela kyla į žvaigždes ,
Kai nežinioj bijau paklysti ,
Nes nemanau,kad kas mane suras.
Ir nežinau ,kur galima nuklysti ,
Kai žingsniai dunksi po gatves...
Einu Siaurąja ir bijau paslysti-
Tada ir vėjas kaip šapelį
Kažin kur nuneš.
Ne menko atpildo už triūsą ,
Ne netekties-tik užmaršties bijau ,
Kai skersgatvyje gatvių šviesos lūžta ,
Į juodą stulpą atsitrenkt bijau.
Nejaugi galima nuslysti
Per sniego taką į gilias pusnis ,
Bet nesustosiu po žibintais -
Eiti ,klysti yra tikroji mano prigimtis.
2008

Susikuriam takoskyrą
Žiūrėdami aplinkui ,
Kuri ,atrodo,turi būt visur-
Tarp žemės ir dangaus ,
Kur debesėliai saulėj mirga ,
Ir vandenynų atspindy
Kalnų viršūnės virpa ,
Nakties-dienos kaita...
Takoskyra ir mūsų širdyse
Tarp gėrio,blogio- jos apstu.
Bet visumą suvokti lemta ,
Kai kažkieno jau pramintais takais
Į savo sielos būstą pareinu.
2008

Taip niekas puoštis
Kaip giria net nemėgina-
Argi pasiektum dangų mėlyną
Kaip ąžuolo šaka.
Su debesėliais braido
Ir beržai,eglynas ,
Bet jis stovės ilgai ,
Jo šaknys atlaikys ir vėtrą
Pagiežingą, ir liūtis,šalnas...

Iš kur čia atsirado
Kelmas samanotas...
Kokia ryški saldymedžio
Prie lapų jau rudų spalva!
Čia pasipuošęs raistas
Kaip karaliaus sostas ,
O toliau- tamsus eglynas...
Kodėl ant kelmo auga
Samana žalia?

Po ąžuolais ir paskutinis grybas-
Netrukdo saulei buvus lapija ,
Nes jis dabina aikšteles
Ir džiaugiasi išdygęs...
Kodėl kelmų tiek daug miške?

Iš žemės vidurių
Vanduo net akmenis iškėlė ,
Prie upeliukų duburių
Suverstos sąnašos sužėlė.
Kur medžiai šimtmečiais žaliuos ,
Senieji, lūžtantys kelius užtvėrė...
Pavasarį srovė puotaus
Ankstesnę vagą keisti ėmus.
Kai naują taką prasigrauš ,
Nutils vanduo anksčiau gurgėjęs ,
Akmuo greit samanom apaugs ,
Vėl žemė jį kaip kūdikį priglaus ,
Nes galingesnės jo,ne vandens jėgos.
O laikas iškelia dažnai
Gyvenimo šviesaus didybę-
Po daugel metų žmonės susiglaus ,
Negali būti amžinos kautynės.

Mažylių paslaptis- kada iš tokio mažo ,
Nerūpestingai vasarą išleidusio kelis lapus ,
Per žiemą po sniegu slėpynės laukia,
Kad bėgdamas per mišką briedis arba stirna
Jo nenugnybtų dideliu pirštu-nagu.

Užaugęs visą dangų dengia...
Tik rudenį ,kai numeta lapus ,
Galingos šakos pasirengia
Prieš žiemos vėją atsispirti-
Kamienas šalčiui atsparus

O iš aukštai gal nebemato ,
Tarp lapų patalo
Koksai gyvenimas gražus.
Ant seno kelmo ne kiekvienas
Suranda vietą ir draugus.

Senų sodybų pamatuos
Ar prie malūno akmenų-
Čia naktimis nuo seno,
Net ir rytais rūke
Matai- kažkas plevena ,
Lyg tešla marma
Duonos kubile ...
O dienomis po šaknimis ,
Prie samanotų akmenų
Pavirsta į gėlelę ,
Kuri neturi net žiedų ,
Tik sukasi tarsi spiralė-
Nuo svetimų akių
Landynę savo gaubdama...
O,sako,raganos paseno.
Aš netikiu,matau akim sava ,
Kaip vandenį sudrumsčia
Prie seniai sugriuvusios pirtelės-
Mazgoja išsipynusios kasas.
Prie upeliukų,ežeruos
Jos visada gyvena ,
Jeigu tenai dar vaikštom mes.
2008

Kur statūs skardžiai ,
Dusynas,Urvena srovena
Ir dangaus stogas-
Namai be durų ir langų...

Kemsynuose klaidžiuos
Čia pasislėpusios gyvena
Kaimynės,raganos ant šluotų
Skraido mėnesienos atšvaituos.

Sodybos senos ,
Kuriose seniai nebegyvena ,
O klėtys,pirtys tebestovi
Ant akmeninių pamatų...
Prieš daugel metų
Čia sutikti dar galėjai
Rubikių ar Mušėjaus žveją ,
Matyti ežerus pro medžiuose
Išdžiaustytus lino tinklus...

Jauni tėvai paliko tėviškėlę ,
Jau sudūlėjo kryžiai ant kapų.
Palikusi viena Ancelė ,
Tiktai šunelį pasiėmus ,
Išėjo laimės pasitikti-
Prakalbinti tėvelių vėles ,
O gal tik pasivaikščioti
Prie Urvenos krantų.

Beeidama akiduobę užėjo ,
Pastojo kelią išvartos miškų...

Pakėlusi akis išvydo
Jauną lyg bijūną bernužėlį-
Taip į tėvelį buvo panašus...
Jaunasis Raugerkšniu pasivadino
Ir pasisiūlė palydėti į namus ,
Bet ji,akis nudelbusi,paslydo
Ir nugarmėjo į akivarus gilius.

O jeigu eisi,ir dabar matysi-
Čia sruogas raganų plaukų...

Senąjį tėvą,šaukiantį dukrelę ,
Kad jų landas aplenktų
Ir naktimis nepasiklystų...

Ir motinėlę,budinčią prie vandenų.

O kur bernelis ,likęs vienas ,
Keleliu į pamiškę nuėjo ,
Paliko laukti pabalnotas žirgas ,
Išjodinėtas raganų piktų.

Dar tebelaukia ir šunelis
Prie Ąžuolo ir Klevo-milžinų ...
Kas jie ,paklausk senelių.

O auksu pasipuošę pabroliai-berželiai
Dar tebelaukia į namus
Sugrįžtančių su laimės kraičiu-
Raugerkšnio ,Ancelės ,
O galbūt jųdviejų vaikų.
2008

(Ancelė)

Ir kaip išmoksti
Kiek laisviau ,
Be rūpesčių šypsotis...
Ir sau - kitus pasveikinti
Su saule ankstyvais rytais.
Kad taip galėčiau
Dar be jokio nerimo paglostyti
Vilkabirbes-o švelnūs
Jų pilki pūkai ,
Iš burbuolių ištrūkę ,
Pakutena nosį ,
Tarsi juokaudami pasiūlo
Paskui vėją skristi ,
Kur nulėkė mažieji
Jų lengvi vaikai.
Gal aplankys ir žiemos
Baltą pusnių sostą...
Argi suskubsiu aš ,
Kad ir su šypsena , su jais?
2008

Pačios dažniausios
Miško spalvos-
Ruda ir nuostabi žalia .
O pačios nuostabiausios
Saulės spalvos-
Oranžinė,geltona ir rausva .
Kai miško takeliu einu ,
Eglių viršūnėse siūbuoja ,
Prieš saulę žvilga
Jų kankorėžiai rudi ,
O žalios samanos kutena kojas ,
Raudonos kerpės ant kelmų ,
Viena lyg cukrum nubarstyta
Spindi iš toli stuobry.
Kai akys surenka spalvų paletę ,
Jos atsispindi ir širdy...
Parsinešu namo
Tarsi iš spindulių sunertą skėtį
Ir saule spindi visas kambarys.
2008