Nedaugelis iš mūsų
Pakartoja kelią Odisėjo –
Nedaug namus palikę
Leidžiasi į mūšį dėl draugų
Ir garbę paverčia idėja,
Dėl ko ir žūti būna nesunku.
Labai dažnai pritrūksta laiko,
Kai neša buitį, o ne būtį –
Tai, kas amžina, ant drebančių pečių,
Nes bijosi nepalankaus likimo-vėjo,
Kiklopo vienaakio, kurį gali įveikti,
Jei ne narsa, tai gudrumu…
O neišgirstame dainų sirenų,
Jei namų slenkstis būna per status.
Ir nepajuntam švelnaus žvilgsnio
Nausikajos, kuriai nesvetima aistra
Ir Moters amžina dalia
Ir priedermė darbščios kūrėjos,
Neužsukam į Kirchės nuostabios namus.
O virš galvos dievybė sklando-
Tam, kas prisikėlė, malonės, išpirkos Dievų.
Tik tas pasiekia išsvajotą krantą,
Kuriam paklysti būna nebaisu.
Didžiausia Dievo dovana-tikėjimas,
Kad net ir ubagu parėjęs
Atrasi tai, ką palikai išėjęs-
Išsaugotus širdy jausmus.

2008