Galingas medis
Augo ir lapojo ,
Kol jį globojo
Motina gamta ,
O kai paliko vienas ,
Virto,gal žaibai
Jo galvą sužalojo
Ir upeliu pavasarį
Nuplukdė nuo namų ,
Kur žemė svetima…
Dabar jau prie kitų krantų
Beginklis-be žievės
Sustojo…o po juo
Tik retsykiais nušniokščia
Gyvenimo srovė-
Upelių džiaugsmas-
Almantis vanduo.
Gal jo visai nebūtų ,
Jei slenksčiu pavirtęs
Jo neprilaikytų ,
Čia amžinai įsmegęs-
Atmintis-akmuo.
2008