Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]