Neaimanuok svirtie,
netraukyk saito neramus šuneli,
ir tu jauti - negrįš jau šeimininkas…
Atrodo, kad įkast žandarams trokšti,
nes šeimininkė, akmeniu
sustingusi prie vartų,
namus užmiršo ir pasaulį visą -
vien akys įbestos į vieškelį,
lyg lauktu atsigrįžtant,
nors jau seniai ten nieko nematyt -
dvi širdys perskeltos pusiau…
Už ką gi, knygnešy, tave vis areštuoja?
Mat, tu knygas slepi, nešioji,
tarnauji lietuvybei,
sergi, kad ne į karčiamą lietuvis suktų,
o šviestųsi, tik šviestųsi -
suprastų priešo užmačią -
nugirdyt tautą -
girtam tėvynė nesvarbu -
tik savas troškulys…
O savas troškulys dar ir kitoks -
garbės, gerovės, turtų -
sujaukia sielą ne vienam,
paversdamas Judu
gerus kaimynus, bendradarbius.
Dairais ir nežinai,
kuo patikėt, kuo ne,
jei tu ne už, tai prieš,
lyg kito mąstymo nebūtų,
o jeigu knygnešys buvai -
kažkas juk veda knygą tavo sąžinės -
tai vien dėl to
į sibiriečių sąrašą pakliūti pirmenybė,
o jeigu dar nelinkstantis,
tvarkingas ir darbštus?..
Dangus raudojo ir naktis,
gėlos pritvino, ašarų, dejonės,
o nerimo pilni laukai ir horizontai…
Vagonai skuba tundron,
didėja laiko nuotolis, erdvės
nuo motinos gimtinės -
Tėvynės ilgesį tik tas supras,
kas jos neteko.
Tam nesunku suprasti aimaną širdies
ir šaukiantį dangaus troškimą:
“Jei aš numirsiu čia,
nors kaulus jūs parvežkit į tėvynę,
jiems šalta svetimoj ledinėj žemėj,
kur nėr lietuviškų dainų, giesmių,
varpų skambėjimo ir oro…”
---
Mes lenkiamės, tautieti, prieš tave
mylėjai Lietuvą labiau nei pats save
2007 Kovo 10
Area51