Neaimanuok svirtie,
netraukyk saito neramus šuneli,
ir tu jauti – negrįš jau šeimininkas…
Atrodo, kad įkast žandarams trokšti,
nes šeimininkė, akmeniu
sustingusi prie vartų,
namus užmiršo ir pasaulį visą –
vien akys įbestos į vieškelį,
lyg lauktu atsigrįžtant,
nors jau seniai ten nieko nematyt –
dvi širdys perskeltos pusiau…
Už ką gi, knygnešy, tave vis areštuoja?
Mat, tu knygas slepi, nešioji,
tarnauji lietuvybei,
sergi, kad ne į karčiamą lietuvis suktų,
o šviestųsi, tik šviestųsi –
suprastų priešo užmačią –
nugirdyt tautą –
girtam tėvynė nesvarbu –
tik savas troškulys…
O savas troškulys dar ir kitoks –
garbės, gerovės, turtų –
sujaukia sielą ne vienam,
paversdamas Judu
gerus kaimynus, bendradarbius.

Dairais ir nežinai,
kuo patikėt, kuo ne,
jei tu ne už, tai prieš,
lyg kito mąstymo nebūtų,
o jeigu knygnešys buvai –
kažkas juk veda knygą tavo sąžinės –
tai vien dėl to
į sibiriečių sąrašą pakliūti pirmenybė,
o jeigu dar nelinkstantis,
tvarkingas ir darbštus?..
Dangus raudojo ir naktis,
gėlos pritvino, ašarų, dejonės,
o nerimo pilni laukai ir horizontai…
Vagonai skuba tundron,
didėja laiko nuotolis, erdvės
nuo motinos gimtinės –
Tėvynės ilgesį tik tas supras,
kas jos neteko.
Tam nesunku suprasti aimaną širdies
ir šaukiantį dangaus troškimą:
“Jei aš numirsiu čia,
nors kaulus jūs parvežkit į tėvynę,
jiems šalta svetimoj ledinėj žemėj,
kur nėr lietuviškų dainų, giesmių,
varpų skambėjimo ir oro…”
—
Mes lenkiamės, tautieti, prieš tave
mylėjai Lietuvą labiau nei pats save

2007 Kovo 10
Area51