Jau per vėlu, jau kelias išsilydęs,
gal ir nebuvo kelio to visai,
tiktai vandens paviršiuj uodo brydės
arba per kojas botagu skersai.

Sakai, skaudėjo? Netikiu. Nereikia…
Tegu paliudys nuosava blusa.
Sakyki garsiai, kai sakysi – vaike,
ir dar garsiau – kad viskas netiesa.

Jau nesvarbu, jau nieks neklausia vardo,
jau renkas kandys į batus tuščius,
ruduo praeidamas namus išardo
ir pakeliui iškosėja plaučius.

Jau greitai tems, ir musės jaukiai sėsis
ant didelių ir laukiančių kėdžių,
nuo jų sparnų – dūzgimas ir pavėsis,
sakyki – nematau ir negirdžiu.

Kieme dar žais „klases“ rausva suknelė,
tylės gaidžiai, žvaigždžių pilnais gūžiais.
Miegok, žmogau, miegok ramiai, durneli,
daugiau jau niekas niekas neužeis.

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.