Ne su tavim kalbuos,
net ne su savim,
mėlynas dūmas
išsirita iš cigaretės,
išverčia smegenis
į išvirkščią pusę,
gula ant stalo.
Įskilęs puodukas sako:
išgerkit arbatos
į mirusiojo
sveikatą,
į drąsą nebūti,
į užmaskuotą bailumą,
suėdusį būtį.
Pakvipo rasa,
taip pakvipo, kad ūpas
atbudęs suleido nagus
į besirąžantį rytą,
su krutančiais paukščiais,
jų čiulbesiu ir kutinėjimusi,
viksinčius uodegas šunis,
vedžiojamus už pavadėlių,
ir mus – tokius vienišus, paliktus, būsimus.