O kaipgi man dabar šioj žemėj būti,
Kai negali tikėti net savimi?
Kai gėris pasmerktasišnykt ir žūti,
O blogio neišrausi –
Jis giliom šaknim įaugęs šiton žemėn!
Kas taip pasakė,
Kad nuostabiausias sutvėrimas žemėj – tai žmogus?
O ne! Žmogus – tai lyg sudegus žvakė:
Atrodo toks didingas ir kilnus,
O iš tiesų – Niekingas jo vidus.

Jūratė Streckytė, 11H

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui