Keliavo išminčius per dykumą kartą,
Stebėjosi toliais smėlynų beribių,
Galvojo – kur rasti gyvenimo prasmę?
Kad taptų labiau negu buvo protingas.

– Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis –
Toli, iki pat horizonto.

Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių.

Tas rojaus kampelis keistokas,
Bet užburia, įkvepia sielą.
Jei lašas vandens dar nukristų,
Tai būtų be galo čia miela.

Atrodo galiu jau suprasti
Simfoniją žavią smėlynų,
Nors ji galbūt neprilygsta
Ošimui plataus vandenyno.

Išgrynino protą skaisti, karšta saulė,
Nors kūnas ir leipsta – žavus šis pasaulis.
Tiesa, dar galėtų užslinkt debesėlis
Ar koks pasitaikyt taikingas šešėlis.

Suvokiu, anksčiau ko nevyko suprasti,
Tiesos grynuolius sugebėjau atrasti.
Tik trūksta palaimai šlakelio vandens,
Kuris atgaivintų kaip vėjas rudens.

Žinau, kas tai dievas, žinau, kas žvaigždynai,
Kodėl galvoje vis dažniau vandenynai?
Čiurlena upelis, gaivus šaltinėlis…
O ne! Tai – miražas! Nejau išprotėjau?

Esmę būties jau įminė protas –
Garuoja įkaitęs, kaip verdantis puodas
O ežere šaltas, tavęs pasiilgau! –
Paskutinės seilės lūpas suvilgo.

Lietau išganingas, kada tu prapliupsi?
Žaibų šventą ugnį, o dieve, atsiųski!
Vandens sūkuriai ir sraunūs verpetai
Įtraukia ir neša, kur akys nematę…

Neptūne! Stebuklas – tave sutikau!
Nuo karščio išsekęs, valdove, tapau.
Maldauju, priimki į savo valdas –
Ir protu, ir siela tarnausiu tau aš.

„Karalius”; prabilo: kas jums pasidarė?
Kaip ir jūs aš – išminčius, ne feodalas!
Nustokite skųstis, juk čia taip gražu –
Kiek protui erdvės, beveik jau svaigstu.

Nelaimėlis pirmas pratart negalėjo
Kitokio žodžio, kitokio skiemens.
Lyg tikras vaiduoklis, jis vien tik kliedėjo –
Vandens, vandens, duokit vandens.

Antrasis išminčius numojo ranka –
Puikių patarimų negirdi, tik prašo pamišęs kažką.
Kvailys paskutinis, o mano – išminčius.
Matyt, kad protelis vandens jau užpiltas.

Juk čia ne klejoti, o aikčioti reikia,
Tiek peno čia protui, čia nelekia laikas
Mąstyti, suvokti pasaulio tiesas
Smėlio platybės padės man suprast.

Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis –
Toli, iki pat horizonto.

Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių…

Beveidis