Šešėlis mane seka
Ir tardo it žmogus.
Jis didelis ir juodas
Ir toks dar nekantrus.
Jis vis manęs paklausia,
O kaip man atsakyt –
Juk jis – tiktai šešėlis!
Bet ką gi man daryt?
Kalbuosi lyg pamišus
Su savo šešėliu.
Juk aš žmogus esu
Ir taip nebegaliu!
Ieva Petkevičiūtė, 7 klasė
Šeduvos vidurinė m-la
Radviliškio rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Norėjau būti kažkieno.
Norėjau turėti kažką.
Norėjau patikti kažkam.
Kvailai norėjau.
Kvailai tikėjau.
Kvailai sielon sudėjau.
Kvailai tebetikiu.
Kvailai tebededu jausdamas,
Kaip stiebias
Iš kvailystės
Išmintis.
Irmantas Pociulis
Padovanokite Kalėdoms „Bilobilio”,
Aš prisiminsiu ir būsiu gera,
Aš prisiminsiu – tėtė nori automobilio,
Naujos keptuvės – mama.
Aš prisiminsiu – broliukas nori mašinytės,
Aš prisiminsiu, kad kaulo nori šuo.
Bet niekaip negaliu išgerti „Bilobilio”,
Nes vėl iš čiaupo neteka vanduo.
Rasa Rasimaitė, 6 klasė
„Ąžuolo” vidurinė m-kla
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kažin kokia bus mano ateitis?
Gal ji bus kaip tamsi naktis?
Gal bus labai linksma,
O gal tokia, kurią sapnuoju aš sapne?
Gal pasibeldęs į duris
Aplankys draugų būrys?
Gal įžeisiu aš kažką?
O gal susapnuosiu ateitį sapne?
Agnė Šereivaitė, 5c klasė
Šeduvos vidurinė m-la
Radviliškio rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Pažvelk į dangų naktį –
Tūkstančiai žvaigždžių,
Tuntai palydovų
Ir vienas tu…
… Užmerk akis,
Suspausk kumščius
Ir pasakyk,
Kad tobulų bandoj nebūna.
Irmantas Pociulis
Rodos, dar taip neseniai
Vasaros šiluma
Nuo smilgos galo nutrūko…
Regis, dar prieš akimirką
Prapliupo ruduo
Ir gatvėj išniro lapų šūsnis…
Ir štai dabar laukuose
Lyg piktas šuo staugia vėjas,
Plaukus veldamas į žvirblių lizdus.
Debesų keteromis, tamsiai apsigobusiom,
Slenka laikas.
Dienos trumpumas verčia sustoti
Prie gamtos gyvasties ir mirties slenksčio.
Lina Rasimaitė, 4pb(8) klasė
„Žiburio” gimnazija
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Per televizorių rodo kažką:
Digimonai laksto…
Nieko nesuprantu,
Gal nesuprasiu niekada?
Ten bebriukai užtvankas stato
Ir Garfildas ėda be saiko,
Bet nieko nesuprantu
Ir nesuprasiu niekada.
Ekšenmenas dėl gėrio kariauja
Ir šunys į dangų keliauja.
Bet vis tiek nieko nesuprantu
Ir nesuprasiu niekada.
Ten Betmenas vagis gaudo,
Darma ir Gregas juokais šaudo.
Bet vis tiek nieko nesuprantu
Ir nesuprasiu niekada.
Štai iššoka visi iš ekrano
Ir pasako man štai ką:
– Tu žiūri TV 3 kanalą!
Jau suprantu ir suprasiu visada!
Agnė Šereivaitė, 5c klasė
Šeduvos vidurinė m-la
Radviliškio rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
ir buvo aukštas septintas…
viltis motinos foto
mane pačiu laiku
atgal surinko
ir nuo statybos stogo
žiūrėjau gyvenimą
reikia ne kartą mirti
kad žinoti kaip atrodo
todėl vyzdžio dydžio
dėjau visus langus
matydavo neaiškiai
tarsi iš paukščio skrydžio
ir siekiantys artumo
eksartimieji
įstrigdavo anapus
trumpučio atstumo
ne viskas įmanoma
todėl ir ėmiau
žaisti slėpynių
su… gyvenimu…
ir pažymą į gerą –
kabutėse – būtį
radau aplenkęs
savo sąžinę…
2000 m.
išmokau diplomatiškai šypsotis
kažkas tai pavadino veidmainiavimu
šypsojausi
išmokau reikšmingai tylėti
kažkas tai pavadino ignoravimu
tylėjau
išmokau labai tyliai kalbėti
kažkas tai pavadino išdavyste
tyliai kalbėjau
iš vieno karto išmokau numirti
niekas to niekaip nevadino
tikrai numiriau
2003 m.
Marijus Urbonas
Viską sukišome į kubą,
Neapgalvotai brėždami ribas,
Ir, kai pabudom, baltos lubos
Nereiškė nieko, tik lubas.
Išrausėm visą namą,
Ieškodami, ką vadint namais…
Radom, kad iš lubų ekrano
Nelyja netgi pelenais….
2000 m.
Marijus Urbonas
Tarp sienų
Miestų
Žemynų
Šeimose
Ir miniose
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Čiupinėjo žmones
Ir lyg didžiulį
Atradimą šnibždėjo
Panašu
Į klaustrofobiją
Ir atidarė
Ne skrynią
O sąskaitą banke
Ir kai save iššvaistęs
Nuėjo pas
Daktarą
Degančiomis
Akimis
Šis kažkodėl
Pasakė
Pandora
O konferencijoje
Sveikata:
Žmonija ir žmogus
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Su įkarščiu
Ilgai įrodinėjo
Kad neįmanoma
Išgydyti vieno
Žmogaus nuo ligos
Kai ta liga serga
Didžioji dalis
Žmonijos
Turbūt neįrodė
Bet džiaugėsi kažką
Sudominęs
Nes visi miegojo
Tik vienas
Kolega
Taip pat degančiomis
Akimis
Ne
Po to
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Kuriam laikui
Buvo nurimęs
Stengdamasis
Suprasti
Kodėl jis vis
Atšoksta
Nuo sienų
Tokios
Malonios
Spalvos
Sienų
Minkštų
Daktaras
Degančiomis
Akimis
Galvojo
Kad jis galbūt
Genijus
Ir jis galvojo
Jį uždarė
Ne dėl to
Kad jis taip
Galvojo
O dėl to
Kad galbūt
Toks buvo
O pro tam tikrą plyšį
Duryse
Kolega
Taip pat
Degančiomis
Akimis
Žiūrėjo ir kalbėjo
Tipiškas atvejis
Bet įdomus
Labai įdomus
2000 m.
Marijus Urbonas
Kai uždegsiu akis,
Iš lubų ekrano
Nespalvoti epizodai
Vėl į jas kris…
Žiūrėsiu save
Ir porcijuotą mirtį –
Ji mėnesius laukė
Gyvojo tunelio gale
O dangaus buvo mažai…
Nespėjau paliest –
Nužudytą vaikystę
Rado smėlio dėžėj…
Neįžvelgiamam rūke
Pasistatė tėvas tiltą
Ir nuplaukė nuo jo
Su ištvinusia upe…
Bėgau tolyn
Prirašytais takais,
Bet rodyklės juokės
Tik viena kryptim
O gamta keitė grimą.
Ir kaip įprasta – dalgiu…
Mama nebegalėjo užsimerkt pati,
Galbūt todėl… neatpažino…
O seserys degino ugnį,
Kad jomis tikėtų…
Išlaistė šlamančią jūrą,
Man atidavė dugną…
Naktys siuntė žodžius…
Prakalbusiais lapais
Nukabinėdavau savo
Nukirstus medžius…
O draugai, susėdę ratu,
Savyje augino žolę…
Aidui kopijuojant jų juoką
Sužėlė keletas kapų…
Ir kaukės šypsojos,
Meilės veidas taip pat…
Ilgai… Bet melas vis tiek
Pavergė jos kojas…
Ir nebuvo kur būti…
Išgrįstos gatvės
Mano kojoms siūlė
Akmenų… truputį…
Ir iš aukšto septinto
Žiūrėsiu kaip ant asfalto
Nupiešta saulė
Į mane krinta…
1999 m.