bet ne… viską apskaičiuojame…
rodos, neįmanoma suklysti…
tik keista žodžio “kilti”
reikšmė… tokia, kaip “kristi”…
bet ne… vėl matuojame
metrais, sekundėmis, baitais…
po to… nustebę klausiame:
ir kodėl tai turi baigtis?…
bet ne… mes vėl šypsomes
lyg niekur nieko… miela…
tik kažkodėl pro šypsenas
nebesimato… sielų…
2001 m.
Marijus Urbonas
Suprasti aš nespėjau
Ką man tada kalbėjai
Tiesiog nebuvo laiko pagalvot.
Gerai, kad neskubėjau
Ir patikėt nespėjau,
Nes tu nebenorėjai pakartot.
Eglė Brazdžiūnienė
Šioj žemėj jau seniai takus išmyniau.
Vienų šiandien nė pėdsakų nelikę,
Užpustė juos negailestingas laikas,
Žole užžėlė akmenys nuplikę.
Jais eidama klupau, griuvau ir kėliaus,
Žaizdas išsilaižydavau pati.
Lyg uogas ašaras rinkau į saują,
O bučinius nešiojausi širdy.
Ir šiandien, atsigręžusi į vėją,
Baugiu žingsniu link kryžkelės žengiu.
Anksčiau aš pasirinkti nemokėjau,
Dabar jau pasirinkti negaliu.
Šioj žemėj daug kreivų takų išmyniau.
Gerai, kad laikas juos žole užklojo,
Einu pirmyn, o taip sugrįžti noris
Ir susitikt jaunystę basakoję.
Eglė Brazdžiūnienė
Kol šiandien
Drauge dar esame
Regis, visur
Suspėsime.
Dar ne dabar,
Nelaikas –
Ir vėl pro šalį
Skubėsime.
Rytoj, o gal
Po savaitės …
Ir staiga
Vieno neliko.
Štai ir atėjo
Laikas …
Kas su mumis
Atsitiko?
Nematom, negirdim,
Nejaučiam.
Vis skubam
Laiką aplenkti
Ir sminga į širdį
Vinys,
Kuriais užkala
Karsto dangtį.
Eglė Brazdžiūnienė
Svirply neklaužada,
Melodiją, kurią tąnakt svirpei,
Šią vasarą kitoms jau suokia,
Tik – jaunesni svirpliai.
Sumerkęs gluosnis ežeran
Nusvirusias kasas,
Kiekvieną vakarą išklauso
Pažįstamas gaidas.
O meldai gūžčioja pečiais –
Kas gi žlugtas velės?
Neliks mergų paežery,
Svirpliais jei patikės.
Eglė Brazdžiūnienė
Jų daug išėjo ir negrįžo –
Mylimų, brangių ir laukiamų
Pasiliko nuvarvėję kryžiai
Netekties paženklintu krauju.
Kauburėliuose pravirkę žvakės
Susilieja vientisa rauda.
Žvakių šviesomis nušvietę taką,
Jau išėję grįžta paslapčia
Į namus, į sielą ir į širdį,
Įsiterpia į tuščias vietas.
Nežinia, ar jie tikrai mus girdi,
Bet juk juos taip aiškiai girdim mes.
Eglė Brazdžiūnienė
Save aš išdaviau
Palikdama save,
Iškeliavau į pasakų pasaulį,
Visas skriaudas kitiems palikdama,
Ieškoti vietos geresnės po saule.
Tikėdama tavim,
Su didele viltim,
Kad nors kartelį ir į mano gatvę
Užsuks viešnia su šventine širdim
Užpildyt mano skurstančią vienatvę.
Sunku sugrįžti ten,
Iš kur pabėgau.
Vėl į tą patį tašką atsistoti.
Save palikus, į save sugrįžti
Ir vėl iš naujo viską pakartoti
Eglė Brazdžiūnienė
Aš, kaip ir tu,
Tikiu, kad mūsų laikas
Mums dar atseikės
Savo dalį.
Tik kartais gal
Kantrybės pritrūkstu,
Kai pas kitus
Jis nulekia pro šalį.
Man, kaip ir tau,
Palikęs tuščią lauką.
Jame kol kas boluoja
Viltys seklios
Ir mes darkart
Išvaikščioję gatves,
Nenorim patikėti,
Kad jos aklos.
Aš, kaip ir tu
Dar laukiu mūsų meto.
Pavargusi, išsekusi,
Bet laukiu,
O rudenys lapus
Vis drasko, meta
Ir vis giliau šalčiu
Kvėpuoja laukas.
O mūsų viltys,
Mūsų seklios viltys
Lediniu patalu
Save užkloję,
Tikėjimui tave,
Kaip ir mane,
Jau tūkstantąjį
Kartą paaukoja.
Eglė Brazdžiūnienė
Nerašyk man adresu senu,
Keitės miestas, gatvė, pavardė.
Praeities paliko tiek nedaug –
Tiktai veidas, vardas ir kaltė.
Kelią aš pati pasirinkau
Tik kažkas jame labai netikra,
Net paliesti iš arčiau bijau –
Viskas taip trapu, tarsi iš stiklo.
Ir vėsa, nežmoniška vėsa
Siurbiasi į vidų lyg dėlė.
Nerašyk man adresu senu, –
Keitėsi ne vien tik pavardė.
Eglė Brazdžiūnienė
Pasėdėk su manim virtuvėj prie stalo
Tegul bus ši vakarienė dviems.
Čia seniai visi jau puodai šąla –
Negaminsi trims senoms kėdėms.
Pasėdėkime nors kartą dviese
Du vienatvei pasmerkti vaikai.
Tu seniai savoj virtuvėj vienas,
O ir aš viena labai seniai.
Pasėdėkime prie stalo dviese,
Kaip normalūs žmonės, kaip visi.
Tie seni voratinkliai kertėse
Tegul bus šį vakar nutraukti.
Ištylėkime šį savo skausmą,
Gerkim kavą, kol dar garas kyla.
Pakalbėti ir vėliau suspėsim,
Jei įveiksim dviese šitą tylą.
Pasėdėk su manimi virtuvėje prie stalo
Tegu viskas taip ir lieka dviems.
Nelinkėk vienai man viso gero,
Palinkėki gero mums abiems
Eglė Brazdžiūnienė
Negailėki šiltesnio rudens,
Mano Laike,
Nedraskyk mano metų,
Neplėšyk širdies.
Ten ir taip reikalai
Be tvarkos išsidraikę.
Ten seniai negerai,
Ten seniai negerai.
Patikėsiu save
Tavo rūpesčiui, Laike,
Sutvarkyk mano dieną,
Sudegink naktis
Ir sulopyki viltį
Nuo metų palaikę
Ir prašau, ir meldžiu –
Išvalyki mintis
Nuo pilkų netekties palenų
Vienvaldystės.
Nuo laukimo besočio,
Kaltos praeities,
Nuo tuščių pažadų
Ir eilinės kvailystės,
Iškentėtos dienos,
Išgedėtos nakties.
. . . . . . . . . . . . . . .
Negailėki šiltesnio rudens,
Mano Laike.
Eglė Brazdžiūnienė
O kaip dažnai mes dangstėmės ir klydom
Pakeitę veidus, svetimu vardu.
Visus drauge labai gerai matydami
Nepastebėdavom kitų.
O kaip dažnai mes buvom prašalaičiais
Ir svetimų, ir artimų žmonių.
Lyg aritmetikoj gyvenom skaičiais
Ir slėpėmės už durų be stiklų.
Mes buvome tokie, tokie ir likom,
O keičiasi tik metai ir būtis.
Pardavinėjame už trisdešimt sktikų
Vieni kitus. Ir tai ne paslaptis.
Apsimetam, kad nieko neįvyko,
Kad viską nulėmė dangaus ranka,
Pardavinėdami už trisdešimt skatikų
Netgi ir tuos, kurie yra šalia.
Mes esame tokie, kaip esam,
Ir nesvarbu, kieno gyvename vardu.
Kiekvienas savo kryžių žemėj nešam,
Tik taip dažnai ant svetimų pečių.
Eglė Brazdžiūnienė