Šioj žemėj jau seniai takus išmyniau.
Vienų šiandien nė pėdsakų nelikę,
Užpustė juos negailestingas laikas,
Žole užžėlė akmenys nuplikę.

Jais eidama klupau, griuvau ir kėliaus,
Žaizdas išsilaižydavau pati.
Lyg uogas ašaras rinkau į saują,
O bučinius nešiojausi širdy.

Ir šiandien, atsigręžusi į vėją,
Baugiu žingsniu link kryžkelės žengiu.
Anksčiau aš pasirinkti nemokėjau,
Dabar jau pasirinkti negaliu.

Šioj žemėj daug kreivų takų išmyniau.
Gerai, kad laikas juos žole užklojo,
Einu pirmyn, o taip sugrįžti noris
Ir susitikt jaunystę basakoję.

Eglė Brazdžiūnienė