O kaip dažnai mes dangstėmės ir klydom
Pakeitę veidus, svetimu vardu.
Visus drauge labai gerai matydami
Nepastebėdavom kitų.

O kaip dažnai mes buvom prašalaičiais
Ir svetimų, ir artimų žmonių.
Lyg aritmetikoj gyvenom skaičiais
Ir slėpėmės už durų be stiklų.

Mes buvome tokie, tokie ir likom,
O keičiasi tik metai ir būtis.
Pardavinėjame už trisdešimt sktikų
Vieni kitus. Ir tai ne paslaptis.

Apsimetam, kad nieko neįvyko,
Kad viską nulėmė dangaus ranka,
Pardavinėdami už trisdešimt skatikų
Netgi ir tuos, kurie yra šalia.

Mes esame tokie, kaip esam,
Ir nesvarbu, kieno gyvename vardu.
Kiekvienas savo kryžių žemėj nešam,
Tik taip dažnai ant svetimų pečių.

Eglė Brazdžiūnienė