Įvairūs

Tu man viena. Šiandien ir visados.
Žinau, kad Tu esi ir man užtenka.
Nors ir neglostai vakarais galvos,
Nors nejuntu švelnumo Tavo rankų,

Žinau, esi. Skausme ir bėdoje
Aš mintyse ant kelių galvą Tau padėsiu.
Ak, kaip sunku, kada esi viena,
Leisk nors svajonėse pabūti dviese.

O, Mama. Aš užaugau taip seniai
Ir taip seniai jau nebe vaikas.
Man kartais regisi, kad amžinai
Išskyrė mus gyvenimas ir laikas
Sunku man, Mama. Be tavęs sunku.
Gyvenimas man laimės nenupynė.
Aš noriu būti guodžiamu vaiku
Ir stipriai prisiglausti prie krūtinės.

Leisk man prie kojų Tavo išsiverkt.
Gal palengvės. Supraski ir atleisk.
Ir aš jau, Mama, pradedu pavargt,
Pamilk mane ir, jei gali, neteisk.

Tu man viena. Šiandien ir visados.
Žinau, kad tu esi, ir man užtenka.
Leisk prisiglausti prie Tavos kaktos
Ir pabučiuoti Tavo švelnią ranką.

Eglė Brazdžiūnienė

Ir metai ne tokie,
Ir gruodis.
Ir trisdešimt pirma ne ta.
Viltis lyg angelas
Atrodo
Su naujo laukiama
Pradžia.
Ta paslapties
Gelmė vilioja
ir klimpsta kojos
Nejučia.
Man regis,
Ko lig šiol ieškojau
Apčiuopiama pavirs dvasia
Ir vėl gyvenimas
Iš naujo
Lyg karusėlė
Įsisuks,
O gruodžio
Trisdešimt pirmoji
Prie slenksčio
Niekad nesuklups,
O peržengs drąsiai
Naują pradžią.
Visi keliai
Vartus atvers
Ir naujametinis miražas
Jau nieko dulkėm
Nepavers.

Eglė Brazdžiūnienė

Pasiilgau vakaro –
Jaukaus, ramaus ir šilto,
Ir žvakių liepsnomis nušviesto
Bejungiančio mūs sielas tilto,
Kurį dažnai apeidavom
Kitus kelius kituos krašuos suradę,
Ir džiaugdavomės lyg vaikai,
Kas kartą properšas aklai užadę.
Šilkinio žvilgsnio, artumo rankų
Ir to tylėjimo svaiginančio
Be galo pasiilgau.
Kasdien sunkiau linguoja vėjy
Pakelėje išstypę smilgos
Pasiilgau vakaro –
Jaukaus, ramaus ir šilto
Ir aukuro iš neramių svajonių
Ir neišblėsusios ugnies supilto.
Nepavėluoto lūkesčio,
Neišbarstytų sutemų,
Nesuvilioto laiko pasiilgau,
Neišsakytų žodžių, minčių neištartų
Ir praeities šešėlio ilgo, ilgo …
Aš pasiilgau vakaro

Eglė Brazdžiūnienė

Žinau, kad čia tavęs nebuvo,
Nėra ir niekados nebus,
O ieškau ieškau pasroviui
Vilties paleidus laivelius.

Gal upė plaukdama tolyn
Tave suras ir parsives,
Bet netgi Dievas gailestingas
Ne visagalis prieš sroves.

Eglė Brazdžiūnienė

Ne sielvartaut,
Ne guostis,
Neverkšlent
Į žemę atėjau
Per pliką šaltį.
Ne mirti pasirengus,
O gyvent
Ir gal išpirkti
Kažkieno tai kaltę.
Todėl, prašau,
Man išmaldos
Nereikia.
Nereikia guosto,
Juo labiau gailėti.
Kol žemėj šėlsta
Aitvarai,
Kol žemėn sminga
Skausmo ietys,
Mylėk mane
Ir buvimu šalia
Apglėbki mano
Rudeninę gėlą,
O vieną kartą
Imk ir patikėk,
Jog rankose laikai
Tik trapią gėlę.
Bet tik neguosk
Ir negailėk manęs.
Aš atėjau nemirti,
O gyventi.
Tada, kai vėjas
Draskė langines,
O žemė savo kūnu
Glaudė šaltį,
Aš atėjau ne guostis,
Ne verkšlent.
Prakalbint atėjau
Negyvą gruodą
Ir begalinės meilės
Pasisemt,
Kad nesužvarbčiau
Ant tuščių aruodų.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš praeitis tava
Nesikartojanti, jauna
Čiurlenimas upelio neramaus
Ir lopinėlis mėlyno dangaus
Aš praeitis tava,
Kaip ta daina –
Kažkur girdėta, bet jau pamiršta.

Aš dabartis tava
Karti ir nelengva,
Įstrigusi kaktoj raukšle gilia,
Plaukuos palikusi šarma pilka.
Aš dabartis tava,
Kaip ta daina
Su įkyrėjusia melodija sena.

Aš ateitis tava.
Nesuprasta ir atstumta.
Apsamanojęs rudenio dangus,
Žieminis vėjas šaltas, atšiaurus.
Aš ateitis tava,
Kaip ta daina
Nesugrąžinamai jaunystėj prarasta.

Eglė Brazdžiūnienė

Trapi, lyg rūkas iš toli atplaukęs,
Nesikartojanti, šventa ir laukiama.
Aš taip ilgai ir atkakliai ieškojau
Atgal sugrįžti kelio į tave.

Ir kartą sugrįžau. Tie patys vėjai,
Tas pats dangus. Net saulė ta pati.
Tik praeitis negrįžo. Neatėjo.
Ji taip ir liko palikta kely.

Pavirtus svajone toliau gyvena,
Tai priartėdama, tai vėl nutoldama,
Nors pamiršta, bet ima surusena,
Tada jau stipriai skauda liečiama.

Eglė Brazdžiūnienė

Išdraikytos, išduotos, išniekintos
Mintys neramios
Krinta lyg sėklos bevaisės
Į sudžiūvusią žemę.

Krisdamos šnabždasi, barasi,
Keikia sėjėją,
Kol pamažu numiršta,
Sudygti nespėję.

Eglė Brazdžiūnienė

Klausykim širdies ir tikėkim širdim.
Tik ji šiandien neparduota išlieka,
Tik jos dėka mes gyvenam viltim
Netgi tada, kai vilties nebelieka.

Gyvenkim širdim ir būkim kiti –
Viską, o viską širdim išjauskim.
Būkim vieni kitiems geresni,
Dažniau paguoskim, dažniau priglauskim.

Eglė Brazdžiūnienė

Sumigo vasaros laukuos
Nakties plaštakės,
O prieš mane ir vėl tos pačios
Laukimo akys.

O prieš mane ir vėl tas pats
Ruduo pavargęs.
Nukorė galvą prieklėty
Atšipęs dalgis.

Susmigę daržinėj į šieną
Užmigo šakės,
O prieš mane ir vėl tos pačios
Laukimo akys.

Eglė Brazdžiūnienė

Įsiropštė vidun
Šeštadienio dvasia
Ir stumia lauk
Sekmadieninę prigimtį.
Su josios brutalia jėga
Aš negaliu savęs sulyginti.

Įsiropštė vidun. Ir ką gi –
Šeštadienį negyvenau,
Tik saugau ją,
Kaip saugo vagį,
Kad neišeitų iš namų
Taip laukiamą
Sekmadienio artėjimą
Ir kažkuriam
Kamputyje širdies
Paslėptą meilę, viltį
Ir tikėjimą,
Ir dalį išgalvotos
Paslapties.

Įsiropštė vidun. Ir ką gi –
Šeštadienį negyvenu,
Tik saugau ją,
Kaip saugo vagį,
Kad nepaspruktų
Iš namų.

Eglė Brazdžiūnienė

Netikros mintys,
Netikra svajonė,
Netikras net
Laukimas įkyrus.
Ir ilgesys netikras,
Ir buvimas
Ir visa tai
Su tavimi perpus.
Nes gi ir tau
Gyvenimas diktuoja
Netikrą laišką
Netikriems draugams.
Netikras laikas
Nuolatos meluoja
Ir netikriems
Vėl paklusti jausmams.
Ir visgi, jei išliko
Kažkas tikra,
Tame beprotiškame
Buvime
Mes, perėję
Gyvenimo mokyklą,
Netikrumu
Apgavome save.

Eglė Brazdžiūnienė