Trapi, lyg rūkas iš toli atplaukęs,
Nesikartojanti, šventa ir laukiama.
Aš taip ilgai ir atkakliai ieškojau
Atgal sugrįžti kelio į tave.
Ir kartą sugrįžau. Tie patys vėjai,
Tas pats dangus. Net saulė ta pati.
Tik praeitis negrįžo. Neatėjo.
Ji taip ir liko palikta kely.
Pavirtus svajone toliau gyvena,
Tai priartėdama, tai vėl nutoldama,
Nors pamiršta, bet ima surusena,
Tada jau stipriai skauda liečiama.
Eglė Brazdžiūnienė