Įvairūs

Pavargusią, palūžusią
Gyvenimo keliuos
Priglausk, kaip mažą vaiką,
Paglostyk ir paguosk.
Pasek man gražią pasaką,
Kad princas tuoj atjos,
O aš klausysiu naiviai,
Kaip kažkada mamos.
Padėk užmiršt gyvenimą
Ir širdgėlą kasdienę.
Sakyki, kad gyvename
Mes pasakoj šiandieną.
O gal ir patikėsiu:
Karaliaus rūmai, menė
Ir aš joje laiminga
Gyvenimo pelenė.
O tu šalia jaunutis,
Gražus ir neapviltas.
Kas šiandien iš gyvenimo
Nuties į rūmus tiltus?
Suteik man viltį pamestą,
Tikėjimą paguoda.
Gal dar ne viskas prarasta?
Gal ne visi išduoda?

Eglė Brazdžiūnienė

Kodėl neateini?
Juk viską jau žinai,
Kad reikalingas, geidžiamas
Ir laukiamas.
Be reikalo mes klaidžiojom keliais
Uždengę veidus netikrumo kaukėmis

O laikas nešė mus
Kažkur visai šalia
Tik retkarčiais suvesdamas
Į būtį.
Tie netikėti žvilgsniai paslapčia,
Tos pastangos ištirpti ir nebūti …

Jau skraistę paslapties
Nusinešė miškai,
Jau žvilgsniai atviri
Ir žodžių kliedesys.
Kodėl gi taip nežmoniškai ilgai
Lydėjo mus laukinis ilgesys?

Eglė Brazdžiūnienė

Kaip skiriasi moterų akys
Ir visai ne spalva.
Vienos spindi gyvenimu
Kitos užgesę, deja.

Be galo daug tų užgesusių –
Jose begalinė skriauda.
Kas gi jas užgesino,
Kieno gi pikta ranka?

Kaip skiriasi moterų akys
Ir visai ne spalva.
Vyrai, įžiebkit moterį
Savo širdies liepsna.
. . . . . . . . . . . . . . . . .
Kaip skiriasi moterų akys …

Eglė Brazdžiūnienė

Abipus vieškelio javai jau plaukia,
Senos sodybos vietoj likęs uosis.
Jis daug ką mena, ir galybę metų
Praeinantiems pro šalį verks ir guosis.

Mažai jau vieškelių tokių belikę –
Lietuviškų, dulkėtų ir tikrų.
Užtat kiek medžių vienišų paliko
Ten, kur žymės nebėr net pamatų.

Einu į ten, kur dar tvirta sodyba,
Kur bitės dūzgia, kur saldus medus,
Kur praeitis manoji pasilikus,
Kur vasarai aš atvežu vaikus.

Kur senas tėvas savo bandą gano,
Mamos daržely žydi jazminai,
Kur šiandien dar abu gražiai gyvena,
Savi dar medžiai ir savi laukai.

Čia kiemas savas. Ežero bangelė.
Tik čia pavargus pailsėt galiu.
Tiktai kodėl aš taip retai šį kelią
Prisimenu ir dar rečiau grįžtu?

Ir netikri atrodo sentimentai
Senoj sodybvietėj prie medžių paliktų.
Kaip reik išmokt dabartimi gyventi,
Kad neskaudėtų praeities žaizdų?

Abipus vieškelio javai jau plaukia
Ir aš juo pas senus tėvus grįžtu
Metus nebuvus. Na, o jie vis laukia
Nenusisekusių gyvenimui vaikų.

Eglė Brazdžiūnienė

Dar tiek nedaug. Dar viskas taip gražu.
Dar tik penkiolika sukako. O sūnau,
Tau šiandien metai eina pamažu,
O aš nuo jų bėgimo pavargau.

Jau mano patarimų neklausai.
Tokie kvaili jie tau atrodo,
Jaunystės sodo dar nesuradai,
Nors iškritai jau iš jaunystės luoto.

Kad sektųsi gyvenimo keliuos,
Kad audros nepalaužtų ir kad vėjas
Negainiotų lyg lapo pakeliuos,
Kad džiaugtumeis gyveniman atėjęs.

Eglė Brazdžiūnienė

Ko reikia moteriai,
Pietus į stalą nešančiai,
Ko reikia moteriai
Po rūpesčio dienos,
Ko reikia moteriai
Nuo kasdienos pavargusiai?
Nedaug. Šiek tiek švelnumo,
Meilės, šilumos.
Kad apkabintų,
Ir švelniai paguostų,
Kad nuramintų
Verkiančią nakčia.
Priglaustų retkarčiais
Prie savo skruosto,
Nevienadiene būtų atrama.
Žiemos metu atneštų
Šiltą vasarą,
Viduvasary virstų šaltiniu.
Skausme sava ranka
Nubrauktų ašarą
Ir pasitiktų rudenį kartu.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ar daug?
Kokie menki šitie troškimai …

Eglė Brazdžiūnienė

Lyg ir nieko
Šiandieną netrūksta.
Netgi vėjas
Ne toks atšiaurus.
Palengva visi
Potvyniai slūgsta,
O juk rodės jems galo nebus.

Bet man reik
Dar vieno tvano,
Ir vėjo reikia
Drąsaus,
Ir dar – širdy
Uragano,
Ir tų rankų,
Kurios apsiaus.

Eglė Brazdžiūnienė

Iš savo vasaros
Į mano rudenį …
Ar ne keistai likimas
Kartais elgiasi,
Man siūlydamas
Tavąjį veržlumą,
O tau – tiktai
Keistoką mano elgesį?

O aš jau ten buvau
Ir savo brandų vaisių
Kelionėj dalinausi
Su kitais.
Ar tu suprasi
Ir ar man atleisi
Už maldą pasilikti
Tik draugais?

Aš jau gerai žinau,
Kad metai grūdina,
Palikę randus
Ne tiktai veide.
Na kam gi tau
Į mano pilką rudenį,
Kai tavo vasara
Tokia žalia?

Neragink metų.
Jiems anksti į darganą.
Tegul dar kart likimas
Kortas išmeta.
Mes nekalti,
Kad mano metai
Nesutelpa tavuos
Ir iškrenta.
. . . . . . . . . . . .
Iš savo vasaros
Į mano rudenį …
Ar ne keistai likimas
Kartais elgiasi? …

Eglė Brazdžiūnienė

Užmiršk bereikalingą skolą,
Komandiruotės laikas baigėsi.
Ją sugražins tavi vaikai
Svetimose pakraigėse.
Nevargink rytmečių rasotų
Išpažintim bereikalinga.
Komandiruotė trumpalaikė,
O vasara tokia žavinga …

Eglė Brazdžiūnienė

Išalkau šilumos, globos, paguodos,
Išalkau tavo rankų.
Išalkau kasdieninių šiltų žodžių,
Kurių taip neužtenka.

Išalkau šypsenos ir tyro žvilgsnio
Išalkau lyg beprotė
Nejaugi tu nesupratai, mielasis,
Kokia esu besotė.

Eglė Brazdžiūnienė

Kas jau ėjo, nuėjo į praeitį,
Ir skausmai, ir jaunystės svsjonės.
Visko buvo, nes visko reikėjo.
Tenekyla šiandien abejonės –
Gal ne taip, gal geriau būt galėjo –

Netiesa.
Netiesa.
Netiesa.

Buvo tai, kas būt privalėjo –
Ir aušra, ir vakarė žara.
Visko buvo, ir viskas išliko –
Ir svajonės, ir laimės troškimas,
Ir širdis, tarsi dvidešimtmetė,
Ir žvilgsny jaunystės dvelkimas.

Eglė Brazdžiūnienė

Taip norisi basai išbėgt į pievą,
Pajusti kojom švelnų kilimą žolės,
Klausytis čirpaujančio žiogo žalio
Ir nenuskriausti nei vienos gėlės.

Taip norisi visa širdim priglusti
Prie jauno beržo, verkiančio kieme.
Pridėjus delną savimi pajusti,
Kaip teka gyslomis beržų sula.

Taip norisi paglostyt šiltą vėją,
Kedenantį upelyje bangas,
Matyti, kaip upėtakiai atšoka
Pavasarines savo vestuves.

Taip visko, visko norisi iš karto
O sėdžiu štai ankštam, tvankiam bute
Ir tik tuomet, kada akis užmerkiu,
Mane aplanko pasaka žalia.

Eglė Brazdžiūnienė