Taip norisi basai išbėgt į pievą,
Pajusti kojom švelnų kilimą žolės,
Klausytis čirpaujančio žiogo žalio
Ir nenuskriausti nei vienos gėlės.

Taip norisi visa širdim priglusti
Prie jauno beržo, verkiančio kieme.
Pridėjus delną savimi pajusti,
Kaip teka gyslomis beržų sula.

Taip norisi paglostyt šiltą vėją,
Kedenantį upelyje bangas,
Matyti, kaip upėtakiai atšoka
Pavasarines savo vestuves.

Taip visko, visko norisi iš karto
O sėdžiu štai ankštam, tvankiam bute
Ir tik tuomet, kada akis užmerkiu,
Mane aplanko pasaka žalia.

Eglė Brazdžiūnienė