Gyvenimas iš metų,
O metai iš akimirkų.
Mus veža laiko ratai
Pašėlusiu greičiu.
Naktis akis užmerkia,
Diena į darbą veda,
O viens kitam tespėjam
Pažerti trupinių.
Bet kartais vėlų vakarą
Arba ankstyvą rytą
Aš patikiu tik Dievui,
Ko tau nepasakiau.
Mes daug drauge ieškojom
Ir dar daugiau suradom,
Nors ir nebuvo lengva,
Bet aš nepavargau.
Eglė Brazdžiūnienė
Aš jau nebe ta. Praėjęs laikas
Paliko manyje savas pėdas.
Gal kartais tik verkiu, kaip mažas vaikas,
Gailiuos ir vėl darau naujas klaidas.
Rečiau jau skauda, kai mane sužeidžia,
Pačios dažniau įskaudinti kiti.
Anksčiau man nepatikdavo dviveidžiai,
Dabar į juos darausi panaši.
Meluot išmokau, netikėt išmokau,
Apgaut mane jau darosi sunku.
Tampu beširde, netikra, gruboka,
Atrodo, kad ne savimi tampu.
Jausmais žaidžiu. Tai atstumiu, tai traukiu
Mylėt nemoku. Meilė užmušta
Kažkur seniai. Aš nieko nebelaukiu.
Praėjo laikas. Aš jau nebe ta.
Eglė Brazdžiūnienė
Einu ir einu,
O kely vien tik slenksčiai.
Jie vis auga, platėja
Ir galo nėra.
Kažkur dega ugnis,
Kažkur stūgauja vėjai,
O čia amžinu įšalu
Siela nėščia.
Ir taip nesulaikomai
Veržiasi ašara.
Nudeginus skruostą
Nuslysta žemyn,
Staiga suledėjusi
Krinta į pašalą
Ir skaudančiu aidu
Įstringa širdin.
Einu ir einu.
O čia vėjai, čia šąla.
Čia naktis ne naktis
Ir diena, ne diena.
Ten toliau žydi gėlės,
Ten toliau geria kavą,
Tik manęs ten nėra
Niekada, niekada.
Eglė Brazdžiūnienė
Padėk man surasti mane,
Tu žinai, aš nemoku pati.
Pasimečiau minioje,
O visi tokie svetimi.
Jau seniai nejuntu savęs
Giliai rūpesty paskendus.
Atrakini duris sunkias,
Kad nelikčiau viskam užsisklendus.
Pati sau tokia svetima,
Pati sau priešu tapus.
Bet juk aš čia. Vis dar čia,
Dar neišėjus anapus.
Papasakok, kaip aš atrodau,
Padėk atpažinti mane.
Vaikščioti jau taip nusibodo
Svetimu veidu žeme.
Eglė Brazdžiūnienė
Patikėk, ji ateis ir į tavo namus,
Atsinešus žarijų ugnelę įpūs,
Ir jauki šiluma tavyje išsiskleis.
Ji, tikėk, vienąkart netikėtai įeis.
Ji tikrai dar kartelį sugrįžt pabandys.
Tik palik jai plačiai atlapotas duris.
Jei ateis ji pavargus, silpna, alkana,
Įsiveski vidun ir sušildyki ją.
Nebijok, neišduos. Bet ir tu neišduok.
Nepaverski daiktais. Pinigais neskaičiuok.
Išmatuok širdimi. Širdimi ją pajausk.
O paskui tylutėliai jos vardo paklausk.
Jei tyra ir tikra, jei gili ir stipri,
Išsiliejus tavy, pasiliks tavimi.
Tu juk lauki tokios. Juk tokios tau tik reik –
Nevėluok į namus. Pasitikti pareik . . .
Eglė Brazdžiūnienė
Sumaniau Tavęs ieškot vienatvėj
Ir į rudenį įsibridau,
Lapų kilimuos paskendę gatvės,
Išėjau Tavęs ieškot vienatvėj,
Išėjau ir niekur neradau.
Eglė Brazdžiūnienė
Tegu nutrūksta liūdesio gija
Skausme užgimę metai teišdyla.
Pasveikink naują dieną su aušra,
Pagerbk virš upės patekančią tylą.
Palaimink vėją, mišką ir laukus,
Prikelk iš po žiemos šalpusnio žiedą,
Pakvieski savo priešus ir draugus –
Tegul prie bendro stalo atsisėda.
Užteks liūdėt. Tegul sužydi vėl,
O tie žiedai tegul vaisingi esti.
Išeiki į gyvenimo audras
Kitiems ir sau gyvenimo pratęsti.
Eglė Brazdžiūnienė
Kvepia šienu. Skalbiniai pradžiūvę
Skleidžia meldų, ajerų kvapus.
Dūzgia bitės į laukus pabirę,
Kvepia žiedlapių saldus medus.
Tiek kvapų aplinkui. Aromatas
Vasaros sunokusios pilnai.
Ties kiekviena gryčia sustatyti
Saulėj džiūsta šieno žaiginiai
Krykščia ežere vaikai pažirę,
Taškosi vandenyje žuvis,
Gluosnio šakos vandenin nusvirę,
Ant lieptelio bestovįs žvejys.
Bulvių laukas žydintis nemažas,
Vasarojus plaukiantis antai.
Toks štai mano tėviškės pezažas,
Jeigu jį mintyse nutapai.
Eglė Brazdžiūnienė
Tik dvidešimt.
Tai dar labai nedaug.
Dar viskas prieš akis,
Dar viskas prieš akis.
Jau dvidešimt.
Apsidairyk, palauk
Tave jau vejas tavo praeitis.
Tik dvidešimt?
Dar tiek naujų kelių
Praeit reikės,
Įveikt reikės.
Jau dvidešimt!
Ir jau gerai žinai,
Kaip gelia
Žaizdos praeities.
Eglė Brazdžiūnienė
Rašau tik sau
Mane spausdina
Tik Dievo
Maloningoji ranka.
Rašau tik sau.
Manęs nežino,
Kurių ir aš lig šiol
Nepažinau.
Rašau tik sau
Ir mano balsas nevargina
Netrokštančių išgirst,
Rašau tik sau
Ir mano pėdos
Nesiveržia
Į amžinas pavirst.
Rašau ir Tau,
Nes Tavo godos
Man artimesnės
Nei visų kitų.
Rašau ir Tau,
Nes Tavo sodai
Pilni nebijančių
Šalnos žiedų.
Rašau ir Tau,
Nes mano Dievas
Manęs nebeatsieja
Nuo Tavęs.
Rašau ir Tau,
Nes Tavo pievos
Tai kelias nuo Tavęs
Ligi manęs.
Eglė Brazdžiūnienė
Nesielvartauju.
Dar neskauda.
Dar širdyje
Neištuštėjo.
Dar tvenkias
Debesys į audrą,
O viltys dar
Nesutrupėję.
Čia viskas dar tik,
Dar tik vėsta,
Dar pelenai
Neišbarstyti.
Kažkas dar bando
Prisiliesti,
Kažkas dar bando
Pasivyti.
. . . . . . . . . . . . . . .
Nesielvartauju.
Dar neskauda.
Dar širdyje
Neištuštėjo.
Dar tvenkias
Debesys į audrą
Ir viltys dar
Nesutrupėję …
Eglė Brazdžiūnienė
Atsigręžk!
Metai meta lapus.
Ar regi,
Kaip šalna
Ruošia žiemai kelius?
Ar matai?
Lietūs pliaupia laukais,
Lietūs šnara miškais,
O tu vis spėlioji –
Ateis, neateis …
Neateis.
Jei spėliosi ilgai –
Neateis.
Ar jauti,
Kaip širdis šaukia
Laiką vardais?
Nužydėjo ramunės,
Nuvyto lanka,
O tu vis spėlioji –
Gera, negera …
Į tave smelkias lietūs,
Tau grasina šalna,
O tavo spėlionėms
Vis dar galo nėra.
Eglė Brazdžiūnienė