Įvairūs

Kai vasara nubris rudens arimais
Pasibodėjusi plikais laukais,
Kai širdį gaubs bedvasis užtemimas
Pasišnekėkime laiškais.

Pasišnekėkime ramiai. Juk laiko marios –
Visa žiema ir polaidis po jos.
Pabūkime savų minčių karaliais
Ir pasivaikščiokim laiškuos.

Pavargusių dienų šaltam pavėsy
Nelepins saulė spinduliais karštais
Ir jei tuomet kitaip neišgalėsim,
Pasišnekėkime laiškais.

Į juos sudėkim šilumą ir viltį,
Kai nieko nebeliks, gyvenkim jais.
Jeigu kitaip negalime prabilti,
Šnekėkimės, šnekėkimės laiškais…

Eglė Brazdžiūnienė

Neuždaryk kelių
Ir nesugriauki tiltų.
Juk vienąkart sugrįžt vistiek reikės.
Kad viską užmiršai,
Kad viskas jau praėjo
Jai nesakyk, nes ji nepatikės.

Tu neužmerk akių,
Nenusisuk į šalį.
Ji tau vienintelė ir šiandien ir rytoj.
Dalis tavos širdies,
Tavų minčių dalelė,
Ji viskas, kas nesutelpa dainoj.

Neuždaryk kelių
Ir neužkelki vartų.
Neversk savęs užmiršti praeities,
Kuomet iš savo meilės
Kaip iš skaidraus šaltinio
Sau sėmėtės stiprybės ir vilties.

Eglė Brazdžiūnienė

Pakalbėkim visai atvirai.
Sakai – vienatvė svaigina.
Neblaško neramūs sapnai,
Tuštuma nė kiek nebaugina.

Negaliu tavim patikėt.
Paskutiniam svečiui išėjus
Lieka tuščias ne tik kambarys,
Širdis taip pat ištuštėja.

Negaliu patikėt tavim,
Kad tau niekad nebūna šalta.
Tad kodėl gi giliam vakare,
Įsisupus į seną paltą

Vis kartoji, aklai kartoji
„Man ramu, man šilta ir gera”,
O akyse neviltis su vilties
Spinduliais žaidžia karą.

Negaliu tavim patikėt.
Tą šventinį vakarą trapų
Tu buvai lyg nulūžus gėlė
Su vytimo žymėm ant lapų.

Bet ir tu negali patikėt
Tuo, kas visą laiką skaudėjo.
Atvirai atėjai pakalbėt,
Tik atvirai neišėjo.

Eglė Brazdžiūnienė

Saulė išdegino lauką,
Net peršti pavargę grumstai.
Man jos, kaip žemei per daug,
Man jos, kaip žmogui – mažai.

Į sudžiūvusią žemę pritvinkę
Krenta ir krenta lašai.
Man jų, kaip žmogui – per daug,
Man jų, kaip žemei – mažai.

Eglė Brazdžiūnienė

Į gyvenimo juostą įpynusi dainą,
Įpynus jaunystę ir šypseną šviesią,
Niekada neliūdėk, kad gyvenimas eina,
Dar ir laimei ir meilei kelius tebetiesia.

Eglė Brazdžiūnienė

Einu gatve, o gatvė juokias
Staiga pražydusia diena.
Linguoja gluosnis susituokęs
Su savo laimės mergina.

Nustriksi žiogas su žiogiene
Į povestuvinius namus.
Vieni po du, kiti po vieną,
Kas kaip išmano gerbia dieną
Ir jos linkėjimus visus,

Einu gatve, o gatvė džiaugias
Staiga pražydusia diena.
Žiūriu sūnus visai suaugęs
Parankėj mergina jauna …

Visi po du, po du. Po vieną
Aš nieko nebesutikau.
Pasveikinti gražuolę dieną
Geriau po du, negu po vieną,
Bet kas gi kaltas pagaliau?

Einu gatve, o gatvė šiepias
Aplink visi po du, po du,
Bet kas gi kaltas, kad lig šiolei
Poros sau rasti negaliu.

Eglė Brazdžiūnienė

Suskilęs veidrodis. Dangus suskilęs
Ir aš, beskylanti perpus.
Nesutrupėję liko durys tylios,
Pagrobę laimės ir vilties metus.

Bandau dėliot šukelę prie šukelės
Bandau ką nors surinkt iš to, kas liko
Bet čia jau nebe tos pelenės kelias,
Kuriai taip gerit batelis atitiko.

Ir jau visai ne tie prabėgę metai,
Rytai nebenešantys pažadų.
Nustoję suktis girgžda laimės ratai
Prie šiukšlėmis pažirusių vilčių

Eglė Brazdžiūnienė

Tavo jaunas,
Ištroškęs kūnas
Į mane alsuoja žeme
Ir aš sugrįžtu
Kaip žemė
Želmenim į tave.
Ir jau nežinia
Kur tavo
Ir kur mano versmė –
Žemės venomis teka
Didi gyvybės prasmė.

Eglė Brazdžiūnienė

Negundžiau tavęs, neviliojau,
Už ką gi šiandieną kaltini?
Mes juk abu nežinojom,
Kad drumsčiau nesudrumstą vandenį.

Negundžiau tavęs, neviliojau,
Tad už ką šiandien reikia teisti,
Ar už tai , kad žaidimo taisyklių
Laiku nesuspėjom pakeisti?

Ar todėl, kad žaidimas įgavo
Pernelyg pavojingą kryptį?
Sakyki, ar tik ant manęs
Už tai šiandien reikia pykti?

Ir jeigu žaidimas baigtas,
Ligi galo sužaisti nespėjus,
Už netikusį jo finalą
Gyvenimas baudžia žaidėjus.

Eglė Brazdžiūnienė

Taip troškai sergėti,
Globot, padėti
Atrodė viskas paprasta,
Suprantama.
Bet žodžiai taip ir lieka
Tiktai žodžiais,
Jeigu jiems išsipildymo
Nerandama.
O gal neieškoma
To išsipildymo –
Juk pažadais tuščiais
Lengviau gyvenasi.
Tiktai paskui
Negalime suprasti,
Kodėl tie žodžiai
Naktimis vaidenasi.

Eglė Brazdžiūnienė

Visi mes savotiškai teisūs.
Šioj žemėj daugybė kelių.
Vienų nelaimingos dienos
Kitiems pavirsta džiaugsmu.

Vyras šeimą palieka.
Blaškosi jo moteris,
O kitai, jo sulaukus,
Šoka iš laimės širdis.

Klinikoj silpnas ligonis
Donoro laukia širdies,
Bet juk kad jis išgyventų
Reiki kito mirties.

Randa berniukas skatiką
Skepetoj dieną turgaus,
O jį pametus senutė
Ašaroms veidą praus.

Visi mes savotiškai teisūs.
Šioj žemėj daugybė tiesų.
Paeiliui tenka džiaugtis ir verkti –
Gyvenimas eina ratu.

Eglė Brazdžiūnienė

Kodėl gyvenime taip būna,
Kad tas, kuris neturi nieko,
Su savo mintimis ir su siela
Švarus lyg mažas kudikis išlieka?

Ir niekada nesutikau žmogaus
Lengvai gyvenančio ir doro.
Matyt, taip surėdyta iš dangaus
Neatsiklausiant mūsų noro.

Eglė Brazdžiūnienė