Pakalbėkim visai atvirai.
Sakai – vienatvė svaigina.
Neblaško neramūs sapnai,
Tuštuma nė kiek nebaugina.

Negaliu tavim patikėt.
Paskutiniam svečiui išėjus
Lieka tuščias ne tik kambarys,
Širdis taip pat ištuštėja.

Negaliu patikėt tavim,
Kad tau niekad nebūna šalta.
Tad kodėl gi giliam vakare,
Įsisupus į seną paltą

Vis kartoji, aklai kartoji
„Man ramu, man šilta ir gera”,
O akyse neviltis su vilties
Spinduliais žaidžia karą.

Negaliu tavim patikėt.
Tą šventinį vakarą trapų
Tu buvai lyg nulūžus gėlė
Su vytimo žymėm ant lapų.

Bet ir tu negali patikėt
Tuo, kas visą laiką skaudėjo.
Atvirai atėjai pakalbėt,
Tik atvirai neišėjo.

Eglė Brazdžiūnienė