Pilkos, mėlynos, žalios…
Nesvarbu…
Dėl jų norisi gimti ir mirti…
Kasnakt…
Pilkos, mėlynos, žalios…

Nesvarbu…
Vis tiek jos priverčia pamilti…

Tu nutiesei man kelią…
Iš akmenų…
Padovanojai pievą –
Joj slepias tūkstančiai manų veidų.
Tu nupiešei man dangų,
Kad ten paslėpčiau savo svajones

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Ir lietų, šniokščiantį už lango,
Kad kurčiau apie jį eiles.
Atidavei man ugnį,
Kurios aš neliečiu –
Bijau nudegt…
Tad dovanok ir vėją,
Kuris padėtų jai užgest…

Mano naktį nužudė šviesa.
Ji lyg širdį išplėšė tamsą.
Ji sudaužė mėnulį,
Išbarstė žvaigždes.
Tarsi drobę perplėšė dangų…

Naktis dingo,
Ištirpo rūke.
Aš ir vėl vieniša
Už kančia paženklinto lango.
Taip, ji dingo, bet liko šviesa –
Ji lyg mano gyvenimą

Pakeitė dangų…

Kaip keista
Geist
Rudens…
Pavargę lapai
Žemėn
Krinta…

Užgoždami žvaigždes…
Tavo delnuos
Aš paslepiu
Ledinį ilgesį…

Akimirkai…
Bet tu…
Tu nepažįsti laiko…

Jos ašaras
Nuplaus pilki lietaus lašai,
Plaukai
Auksinėm gijom
Medžių lapuos pasislėps…
Prašai gyvybės?
Tu per daug prašai…
Norėtum laisvės?
Tau užteks vilties…
Raudonas lūpas vakare pakąs šalna.
Pabėgt nuo šerkšno nebespėsi-
Akys –
Žvaigždės, pasislėpusios rūke,
Paskęs nakty,
Nebespindės…
Švytėjimą primins tiktai rasos lašai,
Ledu pavirtę po šaltos nakties.
Prašai gyvybės?
Tu per daug prašai…
Sustingę žodžiai, lyg ženklai,
Šerkšnotais žiedlapiais pražys languos.

Indrė Paulauskaitė, 3 klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui