Iki kryžkelės ėjom vienu keliu.
Iki kryžkelės savo.
Taip ir nežinom lig šiol abu,
Kada apsigavom.

Būta ir rudenio darganų,
Ir šalčio būta žiemos.
O ar nebuvo šviesių dienų,
Ar nebuvo kaitros?

Sunku ką nors pasakyti šiandien,
Nuėjus ilga kelią
Išbarstėm nes pavėjui kasdien
Savąją dalią.

Prakeikėm likimą, prakeikėm save
Užu prarastą laiką.
Bet ar ne mūsų buvo klaida,
Vaidinant taiką?

Štai ir atėjom lyg kryžkelės šios –
Išsiskyrė keliai.
Nebekartokim senos klaidos.
Mes jau nebe vaikai.

Eglė Brazdžiūnienė