Įvairūs

purplelio sparnas vargiai buvo purpurinis
bet vario varnas skambino varpais
ir vakariniam pakrašty į klampią riną
nuskendo ežeras su atspindžiais kraupiais

Dievuliui meldės, velnio strampą tampė
iš rankų laimės žvirblio nepaleis
kaip virpa saujoj, kaip pakilti stengias
užplampins kaimo vyrai pagaliais

ir bobų burnos varstysis ant vyrių
girgždės kaip neteptos, praeivės žuvys
dainuos kaip nemunuos, skambės kaip girios
ir negirdės į žvyrą nirus šūvį

ir aš vilkaus, toks Vaišvilkas, iš vilko
puotos, dvarus pralošęs, noko rytas
sidabro rasos man blauzdas plaukuotas vilgė
žydėjo verbos, tuokės herbų grifai

ne viską pasakiau? buvau negimęs
boružė septyntaškė, abilūpės
giedojo, lūpažiedžiai krovė žiedą, upės

iš ežero klampaus išniro, rinos supės
ant to dangaus, trupėjo runos, lūpos
jas godžiai gaudė, rijo pragarinės

2000.XI.10–27

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.125.

Išsilukštensiu, jei būsi mano
Skiepai nuo įsiūčio
Smigteli porąkart
Ir rami
Lanksčios lygiagretės
Viskas lygiagrečiai
Net tolstam lygiagrečiai
Veidrodis nuliežia tik
Vieną sluoksnį
Likusius vyniojam į ritinius
Nurodydami datas
Po metų spalvinsim
Atplėšinėdami sulipusius
Kai užsirašom atsimenam
Kai užsirašom
Kalbėkite garsiau, pabandykite
Į stiklinę, bus mikrofonas
Jau geriau žiemą per ežerą
Žvaigždės ant meldų suvarstytos
Traška po kojom peršalom
Žviegiant mindomai pilnačiai
Suieškom taures, kaitinsim klijuosim
Daug taurių, daug nugarų
Saugiai išplaukti.

Agnė Žagrakalytė

Juodam lange į tavo pusę
pro pinijas geltonas lempos gaubtas
kerojas ir nevysta, ir nevyksta
daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę,

mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais
nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės,
lig ryto išstovėtos, pasiilgtos
nėra tavęs nakty. Vien naktys tavyje

kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange,
mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja,
keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom
geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.24.

lapkričio amžiaus sulaukei, jau rauda trečioji akis
į brangius, jau aptaki akimirka, ašmeniu žeidus
nabašninkų veidus gyvus regi, jų mirtinos klaidos
regisi vaikiškos, visa atleidus širdis kaupina ir rami

mykia veršelis, ko šitaip gailiai prieš pirmąją lapkričio naktį
degę nukrito, debesio kriptoj bajoriškai atsilošęs, ligi ausų
prasilošęs iš anapilio žvelgia nebūtas, išsigalvotas protėvis tų
kur skubėjo – kaip tu – visiškai visko netekti

ražienų, žolių, jau nuvytusių, šiugždžios eitynės su vėjo
dūdelėm per lygų ir tuščią lig pat horizonto dirvoną
nevartomą knygą, apartą sodybą, nevarstomą kluoną
tolybėj… Dirvonų Babicko Veroniką, mylimą vėlę

1998.VII.25–26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas
vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis
karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai
aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame

retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų
vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado
brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą
saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė

žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai
rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas
viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas
viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys

saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli
durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem
stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį
kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį

1998.VII.10

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.120.

baltų linksniai baltalinksniai
ant kalbos asfalto linksta
po asfaltu šaknys tvinksi
žalumos kalba pritvinksta

sprogsta priebalsiai ir švokščia
prieblandoj ir mėnesienoj
kad galėčia, juos išvogčia
išsprogdinčia latvių sieną

sėlių sieliais taranuočia
tvirtagalis galininkas
kirsčia lielupę lig žiočių
bet didžiosios linkin sminga

ir laužtinės, ir trumpinės
byra priedainės, pušynės
per kalbos asfaltą, žvyrą
juodos baltų valtys irias

Braziūnas Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.

Priedaine (lat.) – pušynas, pušynė.

– kodėl nebešokat,
sidabrinis jūsų stuburas
švytėjo erškėtrožių dėkle
erškėtrožių naivumo spalva
pašaukė

– nepatiklus mano meilužis
kas vakarą uždeda antspaudą
kad ryte sutikti žinotų –
užantspauduota.
Taip mėnesiams sliuogiant
Erškėtrožėms temstant
Galiu vaikštinėti nuoga
Žiedlapiai, įauginti odoj
Šnibžda kvepiantiems patamsy

– kodėl nebedainuojat,
balso stygos suvertos iš
virpančių drugelių
erškėtuogėm tvinksinčios lūpos
rūko lašelių jautrumo

– nepatiklus mano meilužis
kas rytą sugirdo
skysto aksomo
kad nesigundytų niekas
lūpų vynais

– kodėl nebeprisileidžiat,
erškėtrožių dygumo liežuvis
subraižė paslėpsnius
dalgio švytėjimo
sidabro stuburas
pakirto kojas

– nepatiklus mano meilužis
neleidžia man būt nelaimingai
taip tad ir žiemą –
erškėtrožių dėklas
taip tad ir dieną –
mėnesienos stuburas

Agnė Žagrakalytė

numiręs guli sau ant nugaros,
kirmėles spjaudai aukštyn – pasiutęs gerumas!
(a.a. senelis )

Vaikiškos pėdkelnės ant galvos – ausys,
vilnonės kojinės tiesiai ant šlepečių –
murzinos kiškio pėdelės
jos mėgo laideles vaikams,
tad taip persirengusi lydžiu
šlubų senučių eiseną per dangų
nuvargom ligi senos skaldyklos
rikiuojasi į eilę ir šliuožia tik
šliuožia mediniais loveliais
žemyn kikendamos, laibesnė
skersa užstringa, tai kitos per
viršų straksena, pabyra terbelės
kepti obuoliai ir pypkutės
Elžbės knygelė iškrinta, ten
skrebeliodavo pirmą sniegą,
maudžiantį pusiaują
giesmių nuotrupas , o čia
atsivertus matau : „mano skarelė
plona, ausys šąla, kurmiai
kaselę sušiaušė, o Marelės
(tai ta, kur užstrigo )
flanelinės kelnikės, patogios,
minkšta dabar jai gulėt !”

Agnė Žagrakalytė

Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti,
ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera
arba labai negera, turėdavau kur pareiti,
tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos,

tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda
jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai
jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme
ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau,

gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą,
žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką
ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą
lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.19.

kap kap kap: lietaus koplytėlėje – vienišos mišios už grįžusių
ramybę sapnuotą (pelytė po šluota) – šienas iš kryžiaus
pernykščių vainikų, akiduobių liūdnas žiūrėjimas smėlio
mažyčiam kalnely molynių laukuos, varnos kranksėjimas

varva: kap kap, krimsis ir graušis nerimo kirminas, krimsis sugraužęs tokį
eilėraštį, tokį žmogų, žmonos ir šuns išlaikytinį, vėjavaikį prašalaitį
atėjo neprašomas, taip iškeliaus, pro ašaras pasižiūrėjęs, laša:
kap kap, kap kap

kapas apžėlęs, sesės bekasės, žėlaba, skuba
„Dūdoriaus” klubo vyrai sustirę po burną išmest, triūbos
prilytos, natos: kap kap, triūbas iškrato – jiem kas
pakas ar iškas, svarbu tik drūtai užkąst ir nusiplaut rankas

renkas: kap kap lašai, ko dar prašai, menkos
pakrantės blindelės, sprogsta žemė prie kelio, griūna į dangų
žiūri akim senelio paklaikęs vaikas
sąnarius gelia: kap kap, raistėja Vėlinių laikas

1998.VII.24–25

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau
kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija
gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė
šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus

kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina
kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas
pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos
kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų

kai spinduliai susminga ir apšviečia
kas kartą pirmąkart
tylesnis už gėlės šaknis paskambint
per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi

Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui
budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis
plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti
išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams

visą laiką kas nors mus atplėšo
žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus
ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė
keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.17.

Zitai Kelmickaitei

1

karklažvirbliai nurinkinėja stalus
kavinėj Pas Karlį
aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos
nušiuręs kuosos jauniklis
ir niūrūs balandžiai ant tentų
praeina jaunuolis su juosta
raudona–balta–raudona
o kitas, prikliunkęs alaus
pavėnėj patrankas drėkina

2

žuvėdų vartų kampuos
patrankos vamzdžiais į žemę
iš jų sulapoja danguos
margas aušramedis
pilnas svaigių spindulių
kurių pridainavom, prišokom
su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm
priskardėjom, prigrojom, prisukom
rankom sukibę
žaibų mūsų lajos pilnos
vaisių kaip tekančių saulių
sklidinai pridainuotoje Rygoje

3

Domo aikštė
prikvipus laukais ir miškais
Zitos varpinė skardi
visais devyniais varpais

aidėjimo, baltų
sąskambių Katedra

Rīga–Vilnius, 1988.VII.13–VIII.22

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.152.