tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas
vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis
karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai
aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame

retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų
vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado
brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą
saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė

žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai
rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas
viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas
viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys

saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli
durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem
stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį
kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį

1998.VII.10

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.120.